The Velvet Underground

The Velvet Underground
Biografija
Kilmė JAV
ŽanraiExperimental rock
art rock
protopunk
Įrašų kompanijaVerve (1966–1968)
M·G·M
Nariai
Lou Reed
John Cale
Sterling Morrison
Doug Yule
Maureen Tucker
Buvę nariai
Angus Maclise
Nico

The Velvet Underground (dažnai trumpinama kaip The Velvets ar VU) buvo JAV roko grupė, grojusi nuo 1965-ųjų iki 1973-ųjų.

Nors niekada neturėjo komercinio pasisekimo, The Velvet Underground išlieka viena iš įtakingiausių jų laikų grupių: garsi legenda teigia, jog nors tik keli tūkstančiai gerbėjų nusipirko pirmąjį įrašą, beveik visi jie buvo įkvėpti sukurti savo pačių grupes. Žinoma ši istorija yra perdėta, tačiau ji parodo Velvet’u masinę įtaka per visus penkerius grupės egzistavimo metus.

The Velvet Underground buvo viena iš pirmųjų roko grupių, kuri pradėjo eksperimentuoti su muzika, įmaišydama avangardo elementų. The Velvet Underground įtvirtino 'anti-pop' žanrą, o grupės dažnai aštrus, triukšmingas skambesys įkvėpė daug vėliau atsiradusias punk, noise rock ir alternatyviosios muzikos grupes bei atlikėjus. Muzikos kritikai Scott Isler ir Ira Robins teigia, jog The Velvet Underground padarė persilaužimą roko istorijoje. Po to, kai jei išleido albumą „The Velvet Underground & Nico“, muzika jau niekada nebebuvo tokia nekalta, tokia naivi kaip anksčiau.

Susikūrimas (1964–1966)

redaguoti

The Velvet Underground susiformavo 1964-ųjų pabaigoje. Lou Reed dainavo su keliomis trumpai gyvavusiomis grupėmis ir rašė dainas kitoms grupėms. Reed susitiko velsietį John Cale, kuris atvyko į JAV studijuoti klasikinės muzikos, tačiau domėjosi ir roku. Užteko poros repeticijų, kad jų partnerystė ir bendras susidomėjimas pakryptų į tolesnį bendradarbiavimą. Lou Reed ir Cale pakvietė Sterling Morrison, kuris kelis kartus jau grojo su Reed, groti gitara ir Angus Maclise groti mušamaisiais. Kvartetas iš pradžių pasivadino The Warlocks, vėliau – The Falling Spikes.

The Velvet Underground buvo knyga apie sadomazochizmą, kurią grupė rado numestą gatvėje. Grupei patiko šis pavadinimas, nes Lou Reed jau buvo parašęs dainą „Venus In Furs“, kuri taip pat buvo apie sadomazochizmą. Taigi, naujai pasivadinę The Velvet Underground pradėjo repetuoti ir rengti pasirodymus Niujorke. 1965 birželį Reed, Cale ir Morrison įrašė 'demo' įrašą. Kai Cale trumpam grįžo į Angliją, 'demo' juostelės kopiją davė Marianne Faithful, tikėdamasis, kad jis ją perduos Mick Jagger. Tačiau nieko iš to neišėjo.

Kai grupė sutiko už 75 dolerius sugroti aukštojoje mokykloje, Angus Maclise paliko ją, protestuodamas prieš grupės sukomercėjimą. „Maclise buvo joje dėl meno“, pareiškė Morrison. Angus pakeitė Maureen „Mo“ Tucker – Morrison pažįstama būgnininkė.

Tuo metu, kai gėlėti hipiai suokė When you are going to Sa-an Fran-sis-co…ir All you need is love, Lou Reed, padedamas disonuojančių gitarų, stiprintuvų triukšmų ir pankroko ritmų ramiu balsu dėstė apie narkomaniją, savižudybes, susvetimėjimą ir kitus didelių miestų nemalonumus. 1965 m. The Velvet Underground vadybininku tapo Andy Warhol, kurio reputacija padėjo grupei išpopuliarėti.

The Velvet Underground and Nico (1967)

redaguoti
 

Andy Warhol primygtinai reikalaujant, vokiečių dainininkė ir modelis Nico prisijungė prie VU ir įrašė kelias dainas debiutiniame albume „The Velvet Underground and Nico“. Albumas buvo įrašytas per vieną dieną ir išleistas 1967- ųjų kovą firmos MGM Records. Albumo viršelis garsus dėl savo paprasto dizaino: ryškiai geltono banano su užrašu „Peel Slowly and See“ (lupk lėtai ir žiūrėk), atspausdinto šalia išmuštos kilputės. Tie, kas pašalindavo banano žievę rasdavo rausvą nuluptą bananą, primenantį vyrišką lyties organą.

11 dainų apėmė platų diapazoną, varijuojantį nuo triukšmingos, beveik neįmanomos klausyti „The Black Angel’s Death Song“ iki nepaprastai lyriškos ir gražios „Sunday Morning“. Ypatingą skambesį šiam albumui suteikė John Cale elektrinis altas ir ledinis, gilus, gąsdinantis Nico balsas.

White Light/White Heat (1968)

redaguoti

Lou Reed’as atleido vadybiniką Warhol'ą, Nico buvo atsikratyta dėl jos nepatikimumo. 1967 rugsėjį VU įrašė albumą White Light/White Heat, kuris buvo išleistas 1968-ųjų sausį. Albumo skambesys buvo aštrus, garsus, triukšmingas. Cale’as teigė, jog jei debiutinis grupės albumas turėjo trapumo ir grožio, tai šis yra sąmoningas antigrožis. Kritikai šį albumą apibūdino kaip nepakeliamai intensyvų. Nepaisant triukšmo dominavimo dainose „Sister Ray“, „White light/White heat“ (vėliau perdainuota David’o Bowie’o) ir „I heard Her Call My Name“ albume atsirado vietos ir komiškai „The Gift“ – trumpai istorijai, papasakotai Cale’o velsietišku akcentu. Meditacinė daina „Here She Comes Now“ vėliau buvo perdainuota grupės Nirvana. Įtampa grupės viduje augo: Velvetai pavargo už sunkų darbą susilaukti labai mažai pripažinimo. Be to, Reed’as ir Cale’as traukė grupę priešingomis kryptimis.

The Velvet Underground (1969)

redaguoti
 

Prieš išleisdamas trečiąjį albumą Reed’as atleido Cale’a ir pakeitė jį Doug’u Yule’u. Dažnai sakoma kad ankstyvieji VU buvo kova tarp Reed’o ir Cale’o kūrybinių impulsų: Reed’o labiau įprastinis muzikos suvokimas kontrastavo su Cale’o eksperimentinėmis tendencijomis. Albumas „The Velvet Underground“ patvirtino šias mintis: aštrios, triukšmingos dainos, dominavusios pirmuose dviejuose albumuose, šiame beveik visiškai išnyko. Reedo’o dainos ir dainavimas šiame albume yra švelnus ir prislopintas. Albumo įtaka galima išgirsti daugelyje vėlesnių indie rock albumų.

Loaded (1970)

redaguoti
 

1969-aisiais įrašų kompanijos MGM Records prezidentas Mike’as Curb’as norėjo atsikratyti visų su narkotikais ar hipiais susijusių grupių. Velvetai taip pat buvo šiame sąraše… Tada Atlantic Records davė ženklą, kaip turėtų atrodyti VU paskutinis studijinis albumas Loaded. Albumo pavadinimas yra nuoroda į irašu kompanijos Atlantic Records pageidavimą, kad grupė įrašytų albumą „loaded with hits“ (pakrautą hitų). Ir nors šis albumas nepasiekė tokio populiarumo, kokio tikėjosi įrašų kompanija, jame įrašytos labiausiai žinomos The Velvet Underground dainos, kaip „Sweet Jane“ ir „Rock and Roll“.

Diskografija

redaguoti

Studijiniai albumai

redaguoti

Live albumai

redaguoti

Vėlesni leidimai ir archyvinė medžiaga

redaguoti

Nuorodos

redaguoti