Deguonis (O)

Periodinė grupė

nemetalas

Atomo numeris 8
Išvaizda

Bespalvės dujos

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

15,9994 а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

60 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

1313,95() kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[He]2s²2p4

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

73 pm

Jono spindulys

N/A pm

Elektroneigiamumas

3,44 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

0

Oksidacijos laipsniai

−2,−1 (neutral)

Termodinaminės savybės
Tankis

0,001429 g/cm³

Šiluminė talpa

920 J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

0,02674 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

50,35 K

Lydymosi šiluma

0,22259 kJ/mol

Virimo temperatūra

90,18 K

Garavimo šiluma

3,4099 kJ/mol

Molinis tūris

17,36 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

kubinė

Gardelės periodas

N/A Å

Deguonis – cheminis elementas, dažnas ne tik Žemėje, bet ir visoje Visatoje. Skystas ir kietas molekulinis deguonis (O2) yra šviesiai žydros spalvos, skystas ar kietas ozonas (O3) yra sodresnės mėlynos spalvos. Ozono sluoksnis Žemės atmosferoje saugo planetos paviršių nuo radiacijos. Ozonas susidaro iš deguonies (O2) veikiant saulės spinduliams ar elektros iškrovai. Jis oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų.

Egzistuoja dar viena deguonies alotropinė atmaina - O8. Šis junginys raudonos spalvos. O8 gaunamas kambario temperatūroje presuojant paprastą deguonį (O2) su G10 jėgos presu.

Gamtoje yra randami trys deguonies izotopai: 16O (99,759 %), 17O (0,037 %) ir 18O (0,204 %).[1]

Etimologija

redaguoti

Lietuvišką atitikmenį terminui oxygenium sugalvojo Jonas Jablonskis,[2] motyvuodamas tuo, kad esminė šio elemento savybė yra dalyvavimas degimo reakcijoje. Kiti tuo metu siūlyti terminai akcentavo tai, kad deguonis įeina į rūgščių sudėtį, todėl buvo siūlomi variantai rūgštygamis, rūgštadaris (su rūgštimi siejamas pavadinimas daugelyje Europos kalbų: vok. Sauerstoffsauer; gr. oxygenooxys; rus. kislorodkislyj ir kt.).

Istorija

redaguoti

Deguonį 1769 m. išskyrė ir aprašė švedų mokslininkas K. Šelė ir nepriklausomai nuo jo 1774 m. anglų mokslininkas Dž. Pristlis. Prancūzų mokslininkas A. Lavuazjė nustatė, kad degimas – tai medžiagų jungimosi su deguonimi reakcija. Buvo manoma, kad deguonis yra būtina visų rūgščių sudedamoji dalis, todėl šis elementas buvo pavadintas oxygenium (lot.) – „sudarančiu rūgštį“.

Panaudojimas

redaguoti
  • Medicinoje
  • Sprogstamųjų medžiagų gamyboje
  •  Metalų suvirinime ir pjaustyme
  •  Metalurgijoje
  •  Aviacijoje
  •  Medžiagų deginimui

Biologinė reikšmė

redaguoti

O2 – vienas iš augalų atliekamos fotosintezės produktų, kuris yra būtinas aerobinių organizmų gyvybinei veiklai. Iš O2 susidaro gyvybę nuo kenksmingų saulės UV spindulių saugantis O3 sluoksnis.

Fotosintezė ir kvėpavimas

redaguoti
 
Fotosintezė suskaido vandenį kad būtų atpalaiduotas O2 ir fiksuoja CO2 į cukrų per reakcijas, kurios vadinamos Kalvino ciklu

Gamtoje laisvasis deguonis susidaro fotolizės reakcijos metu dėl fotosintezės.

Kiekis kūne

redaguoti

Laisvojo deguonies dalinis slėgis stuburinių organizmų kūnuose yra didžiausias kvėpavimo sistemoje ir mažėja einant per arterinę sistemą, periferinius audinius ir venines sistemas. Dalinis slėgis yra toks slėgis, kurį deguonis galėtų turėti, jeigu užimtų tūrį.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Zita Dzedulionienė. Chemija: vadovėlis VIII–X klasei: suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi. Kaunas: Šviesa, 2009, 98 p. ISBN 978-5-430-05433-5.
  2. Leksika Nuoroda tikrinta 2015-05-25