Sanskritas

senovės indų kalba
Sanskritas
संस्कृत
KalbamaIndijoje
Kalbančiųjų skaičiusliturginė kalba
14 000 gimtąja kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
Kilmėindoeuropiečių

 indoiranėnų
  indoarijų

   sanskritas
Rašto sistemosdevanagari, granta (pietuose), kitos vietinės sistemos
Oficialus statusas
Oficiali kalba Indija, Utarakhandas
Viena iš 22 oficialių Indijos kalbų
Kalbos kodai
ISO 639-1sa
ISO 639-2san
ISO 639-3san
Vikipedija Sanskritas

Sanskritas (skr. संस्कृत = saṁskr̥ta) – klasikinė Indijos kalba, priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai, indoarijų kalbų grupei. Buvo ir dažnai tebėra naudojama kaip liturginė hinduizmo, budizmo ir džainizmo kalba, naudojama filosofijos, literatūros kūriniuose. Pastaraisiais amžiais užrašoma iš brahmi kilusia devanagari rašto atmaina, nors istoriškai buvo naudojamos įvairios rašto sistemos.

Pavadinimas „sanskritas“ kildinamas iš priešdėlio saṁ ('su-'), šaknies kr̥ ('kurti, daryti') ir priesagos ta (atitinka lietuvių neveikiamojo dalyvio priesagą „ta“). Pažodžiui terminas „sanskritas“ gali būti verčiamas kaip „sukurtas“, tačiau bendresnė šio žodžio reikšmė yra „baigtinis, tobulas“.

Sanskrito reikšmę Indijos kultūroje galima palyginti su lotynų kalba krikščioniškoje Europoje. Nors abi kalbos laikomos mirusiomis, tačiau religiniais, moksliniais tekstais bei grožine literatūra išsilaikė iki šių dienų. Tiesa, priešingai nei lotynų kalba, sanskritas praktiškai niekad nebuvo šnekamąja, gimtąja kalba, o labiau aukštosios kultūros, brahmanų kalba. Sanskrito priešybė buvo šnekamosios indų kalbos, vadinamos prakritais.

Kilmė ir istorija

redaguoti
 
Sanskrito teksto pavyzdys
 
XIX a. sanskritiškas ir persiškas tekstai Atešgaho šventykloje (Baku)

Tradiciškai išskiriami du sanskrito kalbos raidos etapai: Vedų sanskritas ir klasikinis sanskritas. Nors dabar vyksta diskusijos ar klasikinis sanskritas tikrai gimė Vedų kalbos pagrindu.

Sanskritas priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e. Nors užrašytas taip vėlai, Vedose paliudytas sanskritas laikomas originaliu, kadangi vedistinėje tradicijoje identiško tarimo išlaikymas buvo laikomas esminiu siekiniu – indų tradicijoje tikima šventa garsmens galia.

Vedų kalba

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Vedų kalba.

Vedinis sanskritas yra ankstyvoji sanskrito forma (kartais laikoma ir atskira kalba), kuria sukurti ankstyvieji indų liturginiai tekstai – Vedos. Šios kalbos ištakos fiksuojamos 15002000 m. pr. m. e. Nuo standartinio („klasikinio“) sanskrito ji skiriasi fonologija, netaisyklingų gramatinių formų gausa ir įvairove, sintaksės, leksikos skirtumais. Vedinis sanskritas palaipsniui kito – jo vėlyvoji forma sutinkama Upanišadose.

Klasikinis sanskritas

redaguoti

Klasikinis sanskritas gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs gramatikas Paninis (Pāṇini) suformulavo ir aprašė sanskrito gramatiką supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu. Ši sanskrito forma sutinkama indų epuose Ramajanoje ir Mahabharatoje (su prakritų priemaišomis), ir daugelyje vėlesnių kūrinių.

Reikšmė ir raida senovės Indijoje

redaguoti

Senovės Indijoje sanskritas nebuvo išskiriamas kaip atskira kalba, o greičiau kaip sociolektas, nusakantis jį vartojančio asmens aukštą socialinę padėtį. Senojoje Indijos visuomenėje sanskritą vartoti paprastai galėjo tik brahmanai ar kšatrijai. Jis laikytas išminčių, žynių kalba. Dėl sanskritui suteikto šventos, liturginės kalbos statuso, jis negalėjo keistis, tuo tarpu prakritai sparčiai kito, todėl atsirado atskirtis tarp sanskrito ir kitų indų kalbų – sanskritas tapo nebe šnekamųjų kalbų rafinuota tarme, o atskira, sudėtinga kalba.

Su musulmonų invazija nuo X a. sanskrito reikšmė mažėjo, tačiau ši kalba išliko naudojama tarp dvasininkų, vienuolių, išsilavinusių žmonių, visgi, viešojoje erdvėje ėmė dominuoti persų, arabų bei vietinės šnekamosios kalbos.

Britų valdymo metais europiečiai itin susidomėjo sanskritu, tas paskatino jo atgaivinimą ir populiarinimą tiek Indijoje, tiek už jos ribų.

Šiuolaikinis naudojimas

redaguoti

2001 m. Indijos surašymo duomenimis, 14 135 žmonės sanskritą nurodė kaip savo gimtąją kalbą[1]. Yra keletas kaimų Madhja Pradešo, Karnatakos, Orisos, Utar Pradešo ir Radžasthano valstijose, kur sanskritas vartojamas kaip šnekamoji kalba. Garsiausias iš tokių kaimų yra Maturas Karnatakoje. Indijoje taip pat veikia organizacijos, siekiančios atgaivinti sanskrito vartojimą viešajame lygmenyje. Sanskrito entuziastų pastangomis dabar šia kalba leidžiami laikraščiai, žurnalai, tarp jų ir dienraštis „Sudharma“. Sanskritu transliuojama žinių laida „All India Radio“ stoties eteryje.

Sanskritas yra viena iš valstybinių Indijos kalbų bei antroji oficiali kalba Utarakhando valstijoje. Indijos mokyklose sanskritas vietomis dėstomas 5–8 klasių mokiniams kaip trečioji kalba, dalyje universitetų yra sanskrito studijų programos, veikia keletas sanskrito dėstyme besispecializuojančių universitetų.

Kalba plačiai tebenaudojama hinduizmo, iš dalies ir budizmo religiniuose ritualuose. Sanskrito reikšmę Pietų Azijos kultūrose rodo ir tai, kad Indijos šalies motto yra sanskritu – सत्यमेव जयते (Satyameva Jayate – „tik tiesa laimi“). Nepalo motto जननी जन्मभूमिश्च स्वर्गादपि गरीयसी (Janani Janmabhūmisca Svargādapi garīyasi – „Motina ir Tėvynė už rojų didingesnė“) taip pat yra sanskritu. Šia kalba taip pat savo šūkius yra sukūrę įvairūs universitetai, mokslo, kultūros organizacijos.

Sanskritas Vakaruose

redaguoti

Europiečiai su sanskritu susidūrė XVI a., kuomet Indijoje pradėjo kurtis krikščioniškos misijos. 1660 m. Heinrich Roth ir Johann Ernst Hanxleden parengė sanskrito gramatiką ir sanskrito-lotynų kalbų žodynėlį. Visgi, pagrindiniu sanskritologijos pradininku laikomas britų filologas William Jones. Jis ne tik išmoko sanskritą, postulavo jo giminystę su Europos kalbomis, bet ir įkūrė Azijos draugiją, kurios vienas iš tikslų buvo sanskrito tyrinėjimai ir sanskrito tekstų vertimai. XVIII–XIX a. į Europos kalbas (daugiausia anglų, taip pat vokiečių, prancūzų) pradėti versti žymiausi indų tekstai, užrašyti sanskritu (Vedos, Upanišados, epai, Bhagavadgyta, Manaus įstatymas ir daug kt.).

Sanskritas pradėtas dėstyti įvairiuose Europos universitetuose greta kitų klasikinių kalbų (lotynų, senovės graikų), lyginamosios kalbotyros sanskrito tyrimai leido daug sužinoti apie indoeuropiečių kalbų prigimtį.

Nemažai sanskrito žodžių buvo perimti kai kurių Europos kalbų ar tapo tarptautiniais: avatara, arijas, ašramas, karma, čakra, guru, mantra, svastika, joga ir kt.

Sanskritas ir lietuvių kalba

redaguoti

Kadangi tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba yra labai archajiškos, yra nemažai giminingų ir panašių žodžių, turinčių vienodą ar artimą reikšmę. Pavyzdžiui: agnis (अग्निः) – ugnis, vajus (वायु:) – vėjas, aśru (अश्रु:) – ašara, aśvā (अश्वा) – ašva, kumelė, kūrmas (कूर्म:) – kurmis, ratha (रथ:) – ratas, devas (देव:) – Dievas, navyas (नव्य:) – naujas, madhu (मधु) – medus, vīra (वीर:) – didvyris, svapnas (स्वप्न:) – sapnas, sanas (सन:) – senas, sravati (स्रवति) – srovena, śvaśuras (श्वशुर:) – šešuras, sūnus (सूनु:) – sūnus ir daug kt. Be to, kalbos panašios ir savo morfologija: skr. asmi – asi – asti = liet. esmi – esi – esti.

Šis kalbų panašumas yra ne dėl artimos jų giminystės (lietuvių kalba priklauso baltų-slavų kalboms, sanskritas – indoarijų), tačiau dėl to, kad abi šios kalbos išlaikė daug indoeuropiečių prokalbės elementų. Sanskritas, kaip liturginė kalba, nepakito nuo pat sukūrimo, o lietuvių kalba dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių taip pat pakito palyginti nedaug.

Kalbų panašumą galima pademonstruoti sugretinimu:

  • Kas tvam asi? Asmi svapnas tava tamase nakte. Agniṃ dadau te śradi tada viśpatir devas tvam asi.
  • Kas tu esi? Esmi sapnas tavo tamsioje naktyje. Ugnį daviau tau širdy, tada viešpatis dievas tu esi.

Sanskritas Lietuvoje

redaguoti
 
Lietuviškas Upanišadų vertimas (Yša Upanišada)

Dėl šių kalbų archajiškumo, jos greta dažnai pasirodydavo įvairiuose XIX a. lyginamosios kalbotyros leidiniuose, Europos mokslininkai pabrėždavo šių kalbų panašumą. 1830 m. vokiečių kalbininkas Peteris Bolenas išleido veikalą „Lietuvių kalbos palyginimas su sanskritu“. Iš lietuvių, pirmasis plačiau šių kalbų santykį nagrinėjo Jonas Juška. XX a. pr. formuojantis lietuvių nacijai, šis kalbų panašumas dažnai pabrėžtas intelektualiniuose sluoksniuose. Sanskritišką ir lietuvišką kultūras siejo filosofas Vydūnas, jis parengė Bhagavadgytos vertimą (iš vokiečių k.), Maironis išvertė kelis Vedų himnus (iš lenkų k.). Tarpukario Lietuvoje Indijos senąja kultūra, sanskritu domėjosi keliautojai Matas Šalčius ir Antanas Poška. Pastarasis keletą metų praleido Indijoje ir paruošė vertimų iš sanskrito.

Kauno universitete sanskritą dėstė Kazimieras Būga, Alfredas Senas, Francas Brenderis ir Ričardas Mironas, o Vilniaus universitete – Jonas Dumčius. Mokymuisi naudotasi daugiausia A. Štencerio vokišku vadovėliu.[2]

Tarybiniais metais sanskritu profesionaliai domėjosi, dėstė ir vertimus parengė kalbotyrininkas Ričardas Mironas. Jis iš sanskrito išvertė indų pasakėčių rinkinį „Pančatantrą“, parengė vedų himnų vertimų („Dvylika Rig–Vėdo himnų“). Nepriklausomos Lietuvos laikais sanskrito užsiėmimai pradėti Vilniaus universitete dėstytojo Vyčio Vidūno iniciatyva.[3] Vėliau jis buvo vienas iš Orientalistikos centro steigėjų – šiame centre pradėtos indologijos studijos, kurių vienu iš programinių dalykų tapo sanskritas. Šio centro direktorius, profesorius Audrius Beinorius parengė lietuvišką „Upanišadų“ vertimą iš sanskrito, „Joga sūtros“, „Kama sūtros“, „Natja šastros“, „Manaus įstatymų“, Šankaros, Nagardžunos, Abhinavaguptos, Vasubandhaus, Gaudapados tekstų vertimų fragmentų. Docentas Valdas Jaskūnas išvertė DžajadevosGytagovindą“. 2013 m. pasirodė pirmieji „Atharvavedos“ vertimai į lietuvių kalbą[4].

Pagrindinis straipsnis – Devanagari.

Sanskrito kalba užrašoma devanagari raštu, kilusiu iš brahmi rašto sistemos. Devanagari raštas pagrįstas skiemenimis. Tačiau sanskrite šis raidynas naudojamas kiek kitaip, nei šiuolaikinėse jį naudojančiose kalbose (hindi, nepalų ir kt.). Visų pirma, sanskrite nenukrenta paskutinio skiemens balsis (matra), o jei ją reikia panaikinti – rašoma virama. Matros nedingsta bei nesiredukuoja į kitus garsus ir žodžio viduryje. Sanskrite yra keletas raidžių (skiemeniniai balsiai ṝ, ḷ, ḹ), nesutinkami kitose devanagari naudojančiose kalbose, tačiau tuo tarpu sanskrite nėra ženklų, kurie naudojami užrašyti su skoliniais atėjusiems garsams (f, z, ch ir kt.). Sanskrite dažnai naudojama kitoms kalboms nebūdinga visarga. Sanskritas taip pat pasižymi didesne ligatūrų ir pačių ženklų užrašymo įvairove.

Daugelyje vakarietiškų leidinių, kuriuose naudojamas sanskritas (gramatikose, religiniuose tekstuose) paprastai naudojama tik lotyniška perraša.

Sandhi taisyklės

redaguoti
 
Sanskrito linksniavimas. Dėl sandhi taisyklių atskiri žodžiai dažnai susijungia į vieną junginį
Sanskrito teksto pavyzdys (Puruša sūkta)

Vienas pagrindinių sanskrito fonetinių elementų – sandhi taisyklės, nusakančios garsų pakitimą vienas kito atžvilgiu. Išskiriamos išorinės sandhi taisyklės (nusako žodžių susiliejimą) ir vidinės sandhi taisyklės (nusako garsų susiliejimą pačiame žodyje).

Žemiau išvardintos sandhi taisyklės vyksta iš viršaus į apačią, bet ne atvirkščiai, t. y., pritaikius 4-ąją taisyklę, 1-os taikyti nebegalima.

Pastaba: sudurtinių žodžių dėmenims, dažnai ir galūnėms -bhyām, -bhis, -bhyas, -su, galioja ne vidinės, bet išorinės sandhi taisyklės.

Išoriniai sandhi

redaguoti
  • 1. Žodžių pabaigos balsių sandhi:
    • jei du vienodos kokybės balsiai atsiduria vienas prieš kitą, jie sudaro vieną ilgąjį balsį; pvz., devī + ivadevīva.
    • balsis a/ā, atsidūręs prieš kitos kokybės sudaro:
      • su i/ī sudaro e; pvz., kanyā + ivakanyeva.
      • su u/ū sudaro o; pvz., rājā + uvācarājovāca.
      • su sudaro ar; pvz., mahā + r̥śimaharśi.
      • su e/ai sudaro ai; pvz., kanyā + evakanyaiva.
      • su o/au sudaro au.
    • kiti balsiai, atsidūrę prieš skirtingą balsį, kinta taip (tačiau nekeičia po jų einančio balsio):
      • i/ī virsta y; pvz., devī + āgacchatidevyāgacchati.
      • u/ū virsta v; pvz., astu + itiastviti.
      • virsta r.
  • 2. Žodžių pabaigos dvibalsių sandhi:
    • sanskrito dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš a, išlieka, bet panaikina pačią a (jos išnykimas perrašoje žymimas apostrofu, o devanagari – avagraha ऽ); pvz., gr̥he + astigr̥he 'sti (devanagari: गृहे ऽस्ति).
    • dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš kitus balsius ir dvibalsius (išskyrus a), virsta a; pvz., gr̥he + āsītgr̥ha āsīt.
    • dvibalsiai ai ir au, atsidūrę prieš kitus balsius ar dvibalsius atitinkamai virsta:
      • ai virsta ā; pvz., kanyāyai + evakanyāyā eva.
      • au virsta āv; pvz., tau + ubhautāvubhau.
  • 3. Žodžių pabaigos priebalsių (išskyrus -s ir -r) sandhi:
    • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš skardųjį priebalsį, balsį arba dvibalsį suskardėja ir virsta savo skardžiuoju atitikmeniu (atitinkamai – g, d, ḍ, b); pvz., grāmāt + nagrāmadna.
      • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš nosinį priebalsį (n, m) gali virsti savo eilės nosiniu priebalsiu; pvz., gr̥hāt + megr̥hānnme, vāk + mevagme.
      • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš priebalsį h suskardėja, o h gali pavirsti atitinkamu aspiruotu priebalsiu; pvz., vāk + hivagghi.
    • priebalsis t, atsidūręs prieš priebalsius l, c, ch, j, jh, ṭ, ṭh, ḍ, ḍh, su jais asimiliuojasi; pvz., ācāryāt + labhanteācāryāllabhante.
    • priebalsis t, atsidūręs prieš ś, sudaro junginį cch.
    • nosiniai priebalsiai n ir , galūnėse su trumpuoju balsiu, prieš balsį arba dvibalsį sudvigubėja; pvz., bharan + evabharanneva;
    • kitais atvejais nosinis n keisis šitaip:
      • prieš j, jh virs ñ; pvz., tān + janāntāñjanān.
      • prieš ś virs ñ arba sudarys junginį ñch; pvz., tān + śūrāntāñchūrān.
      • su l sudarys junginį ṃll; pvz., tān + lokāntāṃllokān.
      • su t, th sudarys junginius ṃst, ṃsth; pvz., bharan + tatbharaṃstat.
      • su ṭ, ṭh sudarys junginius ṃṣṭ, ṃṣṭh.
      • su c, ch sudarys junginius ṃśc, ṃśch.
      • su s gali sudaryti junginį nts; pvz., tān + sūryāntāntsūryān.
      • su gali sudaryti junginį ntṣ.
    • priebalsis m, atsidūręs prieš priebalsį, virsta anusvara (), tačiau prieš dantinius priebalsius šis kitimas nėra privalomas; pvz., phalam + bhvatiphalaṃ bhavati, svairam + muñcantisvairaṃ muñcanti arba svairammuñcanti.
  • 4. Žodžių pabaigos priebalsių -s ir -r sandhi:
    • izoliuotoje formoje (kai žodis yra vienas arba baigia sakinį) -s arba -r pavirsta į visargą (); pvz., devasdevaḥ, punarpunaḥ.
    • prieš dusliuosius priebalsius -s ir -r susijungia su tolesniu žodžiu ir pakinta:
      • prieš t ir th virsta s; pvz., vr̥kas + tuvr̥kastu, punar + tupunastu.
      • prieš ir ṭh virsta ;
      • prieš c ir ch virsta ś; pvz., vr̥kas + cavr̥kaśca, punar + capunaśca.
      • prieš kitus dusliuosius (k, kh, p, ph, ṣ, ś, s) virsta visarga () ir su kitu žodžiu nesijungia; pvz., devas + pr̥cchatidevaḥ pr̥cchati.
    • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš skardžiuosius priebalsius (išskyrus r), balsius ir dvibalsius virsta r; pvz., agnis + ivaagniriva;
    • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš r galūnės netenka, o jei prieš ją ėjęs balsis buvo trumpas, jis pailgėja; pvz., agnis + rocateagnīrocate.
    • galūnė -as prieš a virsta o, o vietoje a lieka avagraha; pvz., devas + apidevo 'pi.
    • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš skardžiuosius priebalsius gauna galūnę o; pvz., vr̥kas + gacchativr̥ko gacchati.
    • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš balsius (išskyrus a) ir dvibalsius gauna galūnę a; pvz., devas + uvācadeva uvāca.
    • žodžiai, besibaigiantys galūne -ās, prieš skardžiuosius priebalsius, balsius ir dvibalsius gauna galūnę ā; pvz., kanyās + ivakanyā iva.

Vidiniai sandhi

redaguoti
  • 1. Galūnių priebalsių supaprastinimas:
    • jei žodis baigiasi grupe priebalsių (2 ar daugiau), tuomet visi, išskyrus pirmąjį, išnyksta; pvz., √vad – N. sg.[5] *√vadant + svadan.
  • 2. s išnykimas:
    • jei priebalsis s atsiduria tarp dviejų trankiųjų priebalsių (kavarga, cavarga, ṭavarga, tavarga, išskyrus nosinius garsus), jis išnyksta; pvz., *a + tāp + s + taatāpta.
  • 3. Priebalsių žodžio gale ir prieš s kaita:
    • k, kh, g, gh, c, j1, h1[6] žodžio gale ar prieš s virsta k; pvz., √vāc – N. sg. *vāc + svāk.
    • ṭ, ṭh, ḍ, ḍh virsta į .
    • t, th, d, dh virsta į t; pvz., *ched + sya + tichetsyati;
    • p, ph, b, bh virsta į p.
    • ś, ṣ, ch, j2, h2[6] prieš s virsta k, o žodžio pabaigoje virsta ; pvz., √viś – N. sg.[5] *viś + sviṭ, √rāj N. sg.[5] *rāj + srāṭ.
    • s žodžio gale bei atsidūrusi prieš s galūnę nepakinta, tačiau prieš s priesagą virsta į t; pvz., √ās – II asm. sg. ās + seāsse; *vas + sya + tivatsyati.
    • Šaknys √diś, √dr̥ś ir √spr̥ś yra išimtys ir jų ś virsta k; pvz., √diś → N. sg.[5] dik.
    • jei aukščiau paminėti kitimai įvyksta šaknyje, prasidedančioje b-, d-, g- ir besibaigiančioje -bh, -dh, -gh arba -h, aspiracija persikelia į šaknies pradžią; pvz., *bandh + sya + tibhantsyati; *a + doh + tadhok.
  • 4. s cerebralizacija:
    • s (esanti ne žodžio gale ir ne prieš r) po garsų k, r bei balsių ir dvibalsių (išskyrus a ir ā) tampa ; pvz., a + kār + sam → akārṣam. Jei tarp balsio ar dvibalsio ir s yra anusvara arba visarga, ji cerebralizacijos nestabdo.
    • junginys sdh cerebralizuojasi į ḍh.
    • žodžiai √puṃs, √niṃs, √hiṃs yra išimtys; pvz., N. sg.[5] puṃsā.
  • 5. priebalsių sandhi su t, th, dh ir n:
Sandhi su t, th, dh
t th dh Pavyzdys
k, kh, g, c, j1[6] kt kth gdh yoj + tumyoktum
ṭ, ṭh, ḍ ṭṭ ṭṭh ḍḍh
t, th, d tt tth ddh
p, ph, b pt pth bdh
ś, ṣ, ch, j2[6] ṣṭ ṣṭh ḍḍh prach + tumpraṣṭum, yaj + tumyaṣṭum
s st sth dh ās + dhveādhve
gh, h1[6] dh dh dh
dh ddh ddh ddh bodh + tumboddhum
bh bdh bdh bdh
h2[6][7] ḍh ḍh ḍh lih + talīḍha, vah + tumvodḍhum
Sandhi su n
n Pavyzdys
d n chid + nachinna
j1[6] g vij + navigna
c k ac + naakna
  • 6. vidiniai balsių ir dvibalsių kitimai
    • jei žodžio viduryje esantys e, ai, o, au atsiduria prieš balsį, dvibalsį arba y, vyksta tokie kitimai:
      • eay; pvz., ne + āminayami.
      • aiāy.
      • o ir auāv; pvz., bho + vatibhāvati.
  • 7. n cerebralizacija:
    • jei tuoj po n seka balsis, dvibalsis ar priebalsiai y, r, l, v, o bet kurioje vietoje prieš n yra ṣ, r, r̥, ṝ, tuomet ta n virsta į ; pvz., vyr. g. įnagininkas sundarea devena.
    • tačiau jei tarp ṣ, r, r̥, ṝ ir n įsiterpia palataliniai (c, ch, j, jh), cerebraliniai (ṭ, ṭh, ḍ, ḍh) ar dantiniai (t, th, d, dh) priebalsiai, cerebralizacija nevyksta; pvz., kr̥tena.
  • 8. kiti sonantų[8] kitimai:
    • nosinis garsas prieš priebalsį virsta atitinkamos eilės (varga) nosiniu sonantu, o prieš pučiamusius garsus (ś, ṣ, s) – anusvara; pvz., gam + tumgantum; yu + n + j + antiyuñjanti; yu + n + j + kte*yu + n + kteyuṅkte.
    • c ir j, atsidūrę prieš n, sudaro ir ; pvz., N. sg.[5] rājan → D. sg.[9] rājñe.
    • jei žodis izoliuotoje formoje baigiasi ñ arba anusvara, tada jos atitinkamai virsta n ir ; pvz., √udañc → N. sg.[5] *udañcs*udañudaṅ.
    • metatezė – jei po priebalsio yra ar, ār, al, o po jų kṣ, ṣt, pt, ps, tada anksčiau minėti dvigarsiai virsta atitinkamai ra, rā, la; pvz., darś + sya + ti*dark + syati*darkṣyatidrakṣyati.
  • 9. priebalsių sudvejinimas
    • neretai senuose tekstuose po r einantis priebalsis gali būti sudvejintas; pvz., dirghaḥ = dirgghaḥ.

Trijų laipsnių balsių kitimai

redaguoti

Balsiai sanskrito žodžių šaknyse gali būti 3 laipsnių: silpnojo, normaliojo (guṇa) ir stipriojo (vr̥ddhi). Skirtingose gramatinėse formose panaudojami skirtingi šaknies laipsniai. Žemiau pateikta balsiokaitos tvarka skirtinguose laipsniuose (paryškintas variantas paprastai pateikiamas žodyninėje žodžio šaknyje):

Trijų laipsnių balsiokaita
Kintamasis balsis Silpnasis laipsnis Guṇa laipsnis Vr̥ddhi laipsnis
i, ī i, ī e/ay ai/āy
u, ū u, ū o/av au/āv
a, ā ø, i, ī (a) a, ā ā
ar ār
īr, ūr ar ār
al āl
(*ṃ) a, ām am ām
(*ṇ) a, ā an ān

Pavyzdžiai:

  • √kr̥t – būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – kr̥ta, esamojo laiko VIII kl. (guṇa) – karoti, perfectum laikas (vr̥ddhi) – cakāra;
  • √bhū – esamojo laiko I kl. (guṇa) – bhavati, būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – bhūta.

Sudurtinių žodžių tipai

redaguoti
  • Dvandva. Vienu žodžiu apibūdinami keli vienarūšiai objektai. Pvz., aśvagajau – „arklys ir dramblys“. Pirmą dėmenį sudaro žodžio kamienas, antrą – žodis su galūne. Šiuo atveju, dviskaitos galūnė nuorodo, kad objektai yra du. Aśvagajāḥ nurodytų, kad objektų yra daugiau nei 2 (daugiskaitos galūnė), „arklys ir drambliai“, „arkliai ir drambliai“ arba „arkliai ir dramblys“. Tradicinės dvandvos poros dažnai išreiškiamos ir vienaskaita Mitravarunaḥ („Mitra ir Varuna“), candrasūryaḥ („Mėnuo ir Saulė“).
  • Tatpuruša. Sudaro objektas ir nuo jo priklausomas apibūdinantis žodis, pateiktas kamieno forma. Pvz., deva+datta – „dievo duotas“.
    • Karmadharaja; Tatpurušos potipis. Pirmasis dėmuo yra antrojo žodžio pažyminys, pvz., mahārāja („didysis karalius“).
  • Bahuvryhi. Sudėtiniu žodžių junginys funkcinuoja kaip būdvardis, nusakantis objekto savybes. Pvz., kārpaṇyadoṣopahatasvabhāvaḥ – junginį sudaro žodžiai „gailestis-nuodėmė-pažestas-prigimtis“, tačiau prasminė reikšmė yra „turintis prigimtį, pažeistą gailesčio nuodėmės“ (BhG 2.8).
  • Amredita. Pakartojimas, nurodantis intensyvumą, paplitmą. Pvz., uparyapari („aukštai aukštai“, nuo upari – „aukštas“), divedive („diena iš dienos, kasdien“). Paprastai nurodomas vietininko linksniu.
  • Avjajybhava. Su įvardžiais ar kitomis pagalbinėmis kalbos dalimis sudaryti junginiai Pvz., pratyakṣam – „akivazdžiai“ (pažodžiui, „priešais akį“).

Gramatika

redaguoti

Sanskritui būdingas redukuotas vokalizmas, sudėtingas konsonantizmas, kiekybinė balsių kaita. Yra 8 linksniai, 3 giminės, 3 skaičiai, sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema, 3 rūšys. Išplėtota sudurtinių žodžių daryba, daug sinonimų.

Veiksmažodis

redaguoti

Veiksmažodžiai sanskrite asmenuojami kaip ir lietuvių kalboje, tačiau pasižymi tuo, kad turi dviskaitos formą, kuri lietuvių kalboje beveik išnykusi.

Sanskrito veiksmažodžiai turi vieną iš dviejų arba abidvi formas: parasmaipada (activum) ir atmanepada (medium). Parasmaipada forma nurodo, kad veiksmas atliekamas paties veikėjo, o atmanepada – kažkieno kito veikėjo pageidavimu. Iš tiesų, skirtis tarp šių formų yra nežymi.

Galūnių paradigmų lentelė:

Parasmaipada Atmanepada
Asmuo Vns. Dvs. Dgs. Vns. Dvs. Dgs.
Esamasis l.,
būsimasis l.
1 mi vas mas e vahe mahe
2 si thas tha se āthe dhve
3 ti tas anti, ati te āte ante, ate
Imperfektas,
aoristas,
optatyvas
1 am va ma i, a vahi mahi
2 s tam ta thās āthām dhvam
3 t tām an, us ta ātām anta, ata, ran
Perfektas 1 a va ma é vahe mahe
2 tha athus a se āthe dhve
3 a atus us e āte re
Imperatyvas 1 āni āva āma āi āvahāi āmahāi
2 dhi, hi,— tam ta sva āthām dhvam
3 tu tām antu, atu tām ātām antām, atām

Esamasis laikas

redaguoti

Esamojo laiko sistemą sudaro esamasis laikas (praesens), geidžiamoji nuosaka (optativus), liepiamoji nuosaka (imperativus) ir imperfektas (imperfectus). Esamojo laiko sistemoje veiksmažodžiai priskiriami vienai (ar kelioms) iš 10-ies skirtingų klasių ir pagal tos klasės ypatumus yra kaitomi. Klasės gali būti tematinės (šaknis + tema a + galūnė) ir atematinės (šaknis (+ priesaga) + galūnė). Pastarieji veiksmažodžiai pasižymi ženklia kaita dėl vidinių sandhi taisyklių, taip pat skirtingų šaknies laipsnių kaita.

Žemiau pateiktos 4 veiksmažodžių klasės ir jų požymiai:

Klasė Pavyzdys Aprašas
1 भरति bharati „neša“ Tematinė: šaknis + a + galūnė
2 अत्ति asti „yra“ Atematinė: šaknis + galūnė
3 ददाति dadāti „deda“ Atematinė: reduplikacija + šaknis + galūnė
4 नश्यति naśyati „nyksta“ Tematinė: šaknis + ya + galūnė
5 सुनोति sunóti „sunkia, spaudžia“ Atematinė: šaknis + no/nu + galūnė
6 तुदति tudati „muša“ Tematinė: šaknis + a + galūnė[10]
7 रुणद्धि yunákti „jungia“ Atematinė: šaknis + intarpas na + galūnė
8 तनोति tanóti „tįsta“ Atematinė: šaknis + o/u + galūnė
9 क्रीणाति krīṇāti „perka“ Atematinė: šaknis + na/ni + galūnė
10 चोरयति coráyati „vagia“ Tematinė: šaknis + aya + galūnė
Tematinės klasės

I klasės (bhavādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis guṇa laipsnyje + tema a + galūnė. I asmenyje tema a virsta į ā. Žemiau pateiktas žodžio (kamieno) √vad („kalbėti“) asmenavimas esamajame laike, I-oje asmenavimo klasėje (asmenuotėje). Taip pat pateiktas I-os klasės žodžio √jay („aukoti“) asmenavimas atmanepada formoje.

Esamasis laikas, I klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo vadāmi vadāvaḥ vadāmaḥ
II asmuo vadasi vadathaḥ vadatha
III asmuo vadati vadataḥ vadanti
Esamasis laikas, I klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo jaye jayāvahe jayāmahe
II asmuo jayase jayethe jayadhve
III asmuo jayate jayete jayante

I-os klasės išimtys (t. y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √gam – gacchati, √yam – yacchati, √sthā – tiṣṭhati, √ – pibati, √ghrā – jighrati, √sad – sīdati, √guh – guhati, √daṃś – daśati, √hvā/hve – hvayati

IV klasės (divādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis silpnajame laipsnyje + tema ya + galūnė. Žemiau pateiktas žodžio √naś („prapulti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, IV klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo naśyāmi naśyāvaḥ naśyāmaḥ
II asmuo naśyasi naśyathaḥ naśyatha
III asmuo naśyati naśyataḥ naśyanti
Esamasis laikas, IV klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo naśye naśyāvahe naśyāmahe
II asmuo naśyase naśyethe naśyadhve
III asmuo naśyate naśyete naśyante

IV-os klasės išimtys (t. y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √tam – tāmyati, √bhram – bhrāmyati, √śām – śāmyati, √kram – krāmyati, √div – dīvyati, √jan – jāyate, √man – manyate, √mad – mādyati, √pr̥ – pūryati, √ – gāyati, √ – vāyati, √pyā – pyāyati, √dhyā – dhyāyati

VI klasės (tudādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis silpnajame laipsnyje + tema a + galūnė. Žemiau pateiktas žodžių √viś („įeiti“) ir √rud („raudoti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, VI klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo viśāmi viśāvaḥ viśāmaḥ
II asmuo viśasi viśathaḥ viśatha
III asmuo viśati viśataḥ viśanti
Esamasis laikas, VI klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo rude rudāvahe rudāmahe
II asmuo rudase rudethe rudadhve
III asmuo rudate rudete rudante

VI-os klasės išimtys (t. y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √iṣ – icchati, √ – r̥cchati, √vas – ucchati, √lip – limpati, √lup – lumpati, √muc – muñcati, √sic – siñcati, √vid – vindati, √tr̥p – tr̥mpati, √ – dyati, √śā – śyati, √ – syati, √kṝ – kirati, √tṝ – tirati

X klasės (curādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis (laipsnis neišskirtas) + tema aya + galūnė. Kartais ši klasė nėra laikoma atskira klase, o kauzatyvu. Žemiau pateiktas žodžio √cur („vogti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, X klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo corayāmi corayāvaḥ corayāmaḥ
II asmuo corayasi corayathaḥ corayatha
III asmuo corayati corayataḥ corayanti
Esamasis laikas, X klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo coraye corayāvahe corayāmahe
II asmuo corayase corayethe corayadhve
III asmuo corayate corayete corayante

X-os klasės dažnesni žodžiai: √cur – corayati, √tul – tolayati, √pr̥ – pārayati, √pīḍ – pīḍayati, √taḍ – tāḍayati

Atematinės klasės

Atematinės klasės neturi temos, t. y. veiksmažodžio galūnė dedama tiesiai prie šaknies. Be to, atematinėse klasėse yra skirtingos vietos su silpnosiomis ir stipriosiomis formomis. Yra 13 stipriųjų formų, kuriose šaknis yra guna laipsnyje: esamojo laiko vns. 1, 2, 3 asm. (parasmaipada), imperfekto vns. 1, 2, 3 asm. (parasmaipada), imperatyvo vns., dvs., dgs. 1 asmuo (parasmaipada ir atmanepada) bei vns. 3 asmuo (parasaipada).

II klasės asmenuotė sudaroma galūnę dedant prie šaknies. Dėl vidinių sandhi formos labai kinta. Žemiau pateiktas žodžio √as („būti, esėti“) asmenavimas [atkreiptinas dėmesys į stipriųjų as ir silpnųjų s šaknies formų kaitą].

Esamasis laikas, II klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo asmi svaḥ smaḥ
II asmuo asi sthaḥ stha
III asmuo asti staḥ snti
Esamasis laikas, II klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo he svahe smahe
II asmuo se sthe sdhve
III asmuo ste ste sate

III klasės asmenuotė sudaroma galūnę dedant prie šaknies bei pridedant šaknies reduplikacinę priesagą. Žemiau pateiktas žodžio √dhā („dėti, suteikti“) asmenavimas [atkreiptinas dėmesys į šaknies pokyčius dėl vidinių sandhi]. III klasėje es. l. daugiskaitos 3 asmens galūnė skirasi nuo kitų klasių (-ati).

Esamasis laikas, III klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo dadhāmi dadhvaḥ dadhmaḥ
II asmuo dadhāsi dhatthaḥ dhattha
III asmuo dadhāti dhattaḥ dadhati
Esamasis laikas, III klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo dadhe dadhvahe dadhmahe
II asmuo dhatse dadhāthe dhaddhve
III asmuo dhatte dadhāte dadhate

V ir VIII klasės iš esmės sudaromos tuo pačiu principu – tarp šaknies ir galūnės įterpiant pagal formos stiprumą kintamą elementą o/u (šaknims, kurios baigiasi -n, 8 kl.) arba no/nu (šaknims, kurios baigiasi balsiu, 5 kl.). Žemiau pateiktas žodžio √tan („tįsti, tempti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, VIII klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo tanomi tanuvaḥ tanumaḥ
II asmuo tanoṣi tanuthaḥ tanutha
III asmuo tanoti tanutaḥ tanvanti
Esamasis laikas, VIII klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo tanve tanuvahe tanumahe
II asmuo tanuṣe tanvāthe tanudhve
III asmuo tanute tanvāte tanvate

VII klasėje kintamasis elementas na/n įsiterpia tiesiai į šaknį (intarpas). Žemiau pateiktas žodžio √yuj („jungti“) asmenavimas.

Esamasis laikas, VII klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo yunajmi yuñjvaḥ yuñjmaḥ
II asmuo yunakṣi yuṅkthaḥ yuṅktha
III asmuo yunakti yuṅktaḥ yuñjanti
Esamasis laikas, VII klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo yuñje yuñjvahe yuñjmahe
II asmuo yuṅkṣe yuñjāthe yuṅgdhve
III asmuo yuṅkte yuñjāte yuñjate

Imperfektas

redaguoti

Imperfektas sanskrite nurodo praeities veiksmą, kuris nėra baigtas. Tačiau ryškių ribų tarp imperfekto ir perfekto nėra. Šis laikas sudaromas tokiu principu: augmentas a + žodžio kamienas + galūnė. Augmentas visad eina priešais kamieną, t. y., po priešdėlių, pvz., samabhavam. Po priešdėlių augmentas kinta pagal išorines sandhi taisykles (pvz., ni + a + √gam + galūnė = nyagaccham). Jei po augmento einanti šaknis prasideda balsiu, tuomet ta šaknis įgauna vr̥ddhi laipsnį, pvz., a + √īkṣ + galūnė = aikṣe.

Žemiau pateiktas žodžio √bhram („klaidžioti“) asmenavimas parasmaipada forma bei žodžio √jan („gimti“) asmenavimas ātmanepada forma.

Imperfektas, IV klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo abhrāmyam abhrāmyāva abhrāmyāma
II asmuo abhrāmya abhrāmyatam abhrāmyata
III asmuo abhrāmyat abhrāmyatām abhrāmyan
Imperfektas, IV klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo ajāye ajāyāvahi ajāyāmahi
II asmuo ajāyathāḥ ajāyethām ajāyadhvam
III asmuo ajāyata ajāyetām ajāyanta

Imperatyvas

redaguoti

Imperatyvas (liepiamoji nuosaka) nurodo veiksmą, kurio įvykdimo reikalaujama/primygtinai pageidaujama.

Žemiau pateiktas žodžio √bhr̥ („nešti, laikyti“) asmenavimas parasmaipada bei ātmanepada formomis.

Imperatyvas, I klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo bharāṇi bharāva bharāma
II asmuo bhara bharatam bharata
III asmuo bharatu bharatām bharantu
Imperatyvas, I klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo bharai bharāvahai bharāmahai
II asmuo bharasva bharethām bharadhvam
III asmuo bharatām bharetām bharantām

Optatyvas

redaguoti

Optatyvas (geidžiamoji nuosaka) nurodo veiksmą, kurio įvykimas pageidaujamas arba galėtų įvykti tam tikromis sąlygomis (iš dalies atitinka tariamąją nuosaką). Sudaromas prie šaknies pridėjus priesagą (tematinėms klasėms e/ey, atematinėms – ya) ir atitinkamą galūnę.

Žemiau pateiktas žodžio √bhr̥ („nešti, laikyti“) asmenavimas parasmaipada bei ātmanepada formomis.

Optatyvas, I klasė, parasmaipada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo bhareyam bhareva bharema
II asmuo bhare bharetam bhareta
III asmuo bharet bharetām bhareyuḥ (-r)
Optatyvas, I klasė, atmanepada
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo bhareya bharevahi bharemahi
II asmuo bharethāḥ bhareyāthām bharedhvam
III asmuo bhareta bhareyātām bhareran

Būsimasis laikas

redaguoti

Sanskrite būsimasis laikas sudaromas iš esamojo laiko šaknies formos ir galūnių, tik pridedama priesaga -sya- arba -iṣya-. Pvz., nuo šaknies √kath („pasakoti, kalbėti“) būsimasis laikas yra kathiṣyati („[jis] pasakos“).

Išvestinės formos

redaguoti
  • Kauzatyvas (causativus) sanskrite nurodo veiksmą, sukeliantį kitą veiksmą, t. y., darymą kažko, kad atsitiktų pageidaujamas veiksmas. Kauzatyvą galima sudaryti teoriškai iš kiekvienos veiksmažodžio šaknies, jis netranzityvius veiksmažodžius paverčia tranzityviais (keliančiais galininko poreikį: „daryti – ką?, sakyti – ką“). Kauzatyvas sudaromas prie šaknies guna arba vridhi laipsnyje pridėjus priesagą -aya-; pvz., √vr̥t („suktis“) → vartayate („sukti, vartyti“). Kokio laipsnio šaknį reikia naudoti nulemia daug faktorių, pvz., -ī, -i, -u, -ū, -r̥ balsiais besibaigiančios šaknys gaus vridhi laipsnį, o priebalsiu besibaigiančios, tačiau prieš jį turinčios -i-, -u-, -r̥- šaknys gaus guna laipsnį. Yra keletas šaknų, kur priesaga tampa -paya-, pvz., √r̥ („judėti“) → arpayati („mesti“).
  • Desideratyvas (desiderativus) – forma, nurodanti troškimą atlikti veiksmą. Dažniausiai vartojamas tik esamojo laiko parasmaipados formose, nors Vedose gali būti sudarytas ir iš kitų formų. Formulė: reduplikacijos skiemuo + √s.l. + sa/iṣa + galūnė. Pvz., √bhūbubhūṣati („nori, kad būtų“).
  • Intensyvas arba frekventatyvas (intensivus, frequentativus) atitinka lietuvių k. dažninį laiką – reiškia nuolat besikartojantį veiksmą. Sudaromas esamojo laiko formose. Turi reduplikaciją, šaknis gali būti tiek silpnajame, tiek guna laipsnyje, kartais gauna priesagą ī. Pvz., √pr̥pāparti/pāparīti („pildinėja“, „vis pildo“). Atmanepados intensyvas turi priesagą -ya-. Pvz., √mr̥jmarmr̥jyate („trininėja“, „vis trainioja“).
  • Neveikiamoji rūšis arba pasyvas (passivum) žymi pasyvų, per kitą asmenį atliekamą veiksmą. Sudaroma iš silpnojo šaknies laipsnio, priesagos ya ir Atmanepados galūnių. Pvz., √sr̥psr̥pyate („šliaužiamas“).
  • Bendratis klasikiniame sanskrite sudaroma prie šaknies silpnajame laipsnyje pridėjus priesagą -tum; pvz.; √kr̥kr̥tum („daryti, kurti“).

Perfektas

redaguoti

Perfektas (perfectum) sanskrite nurodo laiką, žymintį baigtą veiksmą, kurio padariniai yra matomi einamuoju momentu. Tačiau klasikiniame sanskrite perfekto ir imperfekto ribos nėra ryškios, šie laikai vartojami sinonimiškai.

Perfekto sudarymas nesusijęs su veiksmažodžių klasėmis, naudojamomis esamojo laiko sistemoje. Sudarymo principas: reduplikacijos skiemuo + √silpnasis/guna/vridhi + galūnė.

Reduplikacijos taisyklės:

  • Priebalsių reduplikacija:
    • jei šaknis prasideda grupe priebalsių, tai reduplikacijos skiemenyje paprastai kartojamas pirmasis; pvz., √svāpsuṣvapa.
    • gomuriniai priebalsiai reduplikacijos skiemenyje keičiami palataliniais (k, kh → c; g, gh, h → j); pvz., √kr̥cakāra, √hujuhāva.
    • aspiruotas priebalsis atkartojamas neaspiruotu; pvz., √bhībibhāya.
    • jei šaknis prasideda grupe priebalsių, kurių pirmas yra šnypščiamasis (s, ṣ, ś), o kitas trankusis, tai reduplikacijos skiemenyje atkartojamas tik trankusis; pvz., √sthātasthā.
  • Balsių reduplikacija:
    • šaknies i arba ī reduplikacijos skiemenyje tampa i; pvz., √ninaya.
    • šaknies u arba ū reduplikacijos skiemenyje tampa u; pvz., √yujyuyoja.
    • šaknies a, ā arba reduplikacijos skiemenyje tampa a; pvz., √kr̥cakāra.
  • Išimtys:
    • jei šaknis prasideda balsiu, tai reduplikacijos skiemenyje jis atkartojamas; pvz., √asāsa; √iiyāya.
    • jei šaknis kaitoma pagal samprasarana taisykles, tai reduplikacijos skiemuo bus silpnajame laipsnyje; pvz., √vacuvāca.
    • jei šaknis prasideda an/ar + priebalsis, tai reduplikacijos skiemuo bus ān; pvz., √arthānartha.
    • šaknis √vid („žinoti“) reduplikacijos nepatiria (vidveda).

Perfekto stipriosios formos yra parasmaipada vienaskaitos 1, 2 ir 3 asmenys. Jose šaknis bus guna laipsnyje, o jeigu šaknis baigiasi balsiu arba šaknis sudaryta „(bet kokia raidė +) a + priebalsis“ – vridhi laipsnyje. Plg., √kṣipcikṣepa (guna) ir √gamjagāma (vridhi). Šaknis vridhi laipsnyje tokiu atveju bus 3 ir 1 (pasirinktinai) asmenyse. 2 asmuo bet kokiu atveju bus guna laipsnyje. Visos kitos formos yra silpnos, jose šaknis bus silpnajame laipsnyje.

Parasmaipada

1 चकर, चकार
cakara, cakāra
चकृव
cakr̥va
चकृम
cakr̥ma
2 चकर्थ
cakartha
चक्रथुस्
cakrathus
चक्र
cakra
3 चकार
cakāra
चक्रतुस्
cakratus
चक्रुर
cakrur

Ātmanepada

1 चक्रे
cakre
चकृवहे
cakr̥vahe
चकृमहे
cakr̥mahe
2 चकृषे
cakr̥ṣe
चक्राथे
cakrāthe
चकृध्वे
cakr̥dhve
3 चक्रे
cakre
चक्राते
cakrāte
चक्रिरे
cakrire

Nuo išvestinių veiksmažodžio formų (kauzatyvų, denominatyvų) sudaromas aprašomasis perfektas. Jis sudaromas iš žodžio šaknies, priesagos ām ir perfekto formos nuo kurio nors iš šių veiksmažodžių: as, kr̥ arba bhū. Pavyzdžiui, perfektas nuo kauzatyvo devayati („žaisdinti“) yra devayāmāsa.

Aoristas

redaguoti

Aoristas yra vienas iš būtųjų laikų, dažnas Vedose, bet klasikiniame sanskrite sutinkamas nedažnai. Sanskrite yra 7 aoristai, kurie skirstomi į sigmatinius (su priesaga s) ir asigmatinius. Aoristo galūnės sutampa su imperfekto, visad turi augmentą.

Asigmatiniai aoristai:

  • 1. Sudaromas nuo šaknų, kurios baigiasi (bei šaknies bhū). Formulė: a + √ + galūnė (P.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo dhā yra adhāt.
  • 2. Aoristas su tema a. Formulė: a + √ + a + galūnė (P., A.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo sic yra asicat.
  • 3. Aoristas su reduplikacija ir tema a. Formulė: a + redupl. + √ + a + galūnė (P., A.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo dr̥ś yra adīdr̥śat.

Sigmatiniai aoristai:

  • 4. Formulė: a + √ + s + galūnė (P., A.). Parasmaipados vns. 2 ir 3 asmens galūnės īs, īt, o dgs. 3 – ur. Pvz., aoristas (vns. 3) nuo dah yra adhākṣīt.
  • 5. Formulė: a + √ + iṣ + galūnė (P., A.). Parasmaipados vns. 2 ir 3 asmens galūnės īs, īt, o dgs. 3 – ur. Pvz., aoristas (vns. 1) nuo pu yra apāviṣam (bet vns. 3 apāvīt, dėl kontrakcijos).
  • 6. Formulė: a + √ + siṣ + galūnė (P.). Parasmaipados vns. 2 ir 3 asmens galūnės īs, īt, o dgs. 3 – ur. Sudaromas nuo šaknų, kurios baigiasi . Pvz., aoristas (vns. 1) nuo yra ayāsiṣam (bet vns. 3 ayāsīt, dėl kontrakcijos).
  • 7. Formulė: a + √ + sa + galūnė (P., A.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo diś yra adikṣat.

Aoristo injunktyvas yra reta, rudimentinė forma, dažniausiai naudojama draudimui išreikšti (kaip imperatyvas), taip pat reiškianti veiksmą, vykusį, vykstantį ir vyksiantį visuose laikuose. Neturi augmento. Pvz., mā bhūḥ („nebūk! „, nuo bhū), man nāpagā asaḥ (“manęs nevengianti buvai/esi/būsi“ [AV, 6.8]).

Prekatyvas arba optatyvas nuo aoristo kamieno sudaromas iš šaknies silpnajame laipsnyje, priesagos yās ir optatyvo galūnių. Pvz., nuo bhū – bhūyāsam, bhūyās, bhūyāt.

Dalyviai

redaguoti

Dalyviai yra linksniuojamosios veiksmažodžio formos. Sanskrito dalyvių sistema panaši į lietuvių kalbos.

  • Būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie šaknies (silpnajame laipsnyje) pridėjus priesagą -ta (vyr. g. ir neutr. g.; mot. g. -tā). Pvz., √kr̥kr̥taḥ („[su]kurtas“), kr̥tā („[su]kurta“).
  • Būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie neveikiamosios rūšies dalyvio kamieno pridėjus priesagą va(n)t (vyr. g.) arba vatī (mot. g.). Pvz., √kr̥kr̥tavat („[su]kūręs“; neutr.), kr̥tavan („[su]kūręs“; vyr. g.), kr̥tavatī („[su]kūrusi“).
  • Esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie šaknies (guna/silpn. laipsnyje) pridėjus priesagas -ya- ir -māna-. Pvz., √susūyamānaḥ („spaudžiamas“), sūyamānā („spaudžiama“).
  • Esamojo laiko veikiamosios rūšies Parasmaipados dalyvis sudaromas prie šaknies (guna laipsnyje) pridėjus priesagas -a(n)t (vyr. g.) arba -antī (mot. g.). Pvz., √patpatat („krentantis, krentąs“; neutr.), patan („krentantis, krentąs“; vyr. g.), patantī („krentanti“).
  • Esamojo laiko veikiamosios rūšies Atmanepados dalyvis sudaromas prie šaknies (guna laipsnyje) pridėjus priesagas -āna- arba -māna-. Pvz., √janjanamānaḥ („gimstantis“; vyr. g.), janamānā („gimstanti“).
  • Būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyviai (tiek parasmaipada, tiek atmanepada) sudaromi lygiai kaip esamojo laiko tik turi būsimojo laiko priesagą -sya-. Pvz., √bhūbhaviṣyan[t] („būsiantis, būsiąs“).
  • Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie šaknies pridėjus priesagas -ta- ir -ya-. Pvz., √śruśrotavyaḥ („girdėsimas“, vyr. g.), śrotavyā („girdėsima“).
  • Reikiamybės dalyvis (gerundyvas) sudaromas prie šaknies pridėjus priesagą -ya-. Pvz., √vacvākyaḥ („sakytinas“), vākyā („sakytina“).
  • Perfekto veikiamosios rūšies Parasmaipados dalyvis sudaromas pridėjus prie perfekto kamieno priesagą -vaṃs/-uṣī. Pvz., √rururuvaḥ („riaumojęs“, vyr. g.), ruruvaṃs („riaumojęs“, neutr.), rurūṣī („riaumojusi“, mot. g.).
  • Perfekto veikiamosios rūšies Atmanepados dalyvis sudaromas pridėjus prie perfekto kamieno priesagą -āna-. Pvz., √rucrurucānaḥ („švytėjęs“ vyr. g.), rurucānā („švytėjusi“).
  • Padalyvis (absoliutivus) yra nekaitoma forma, sudaroma pridėjus priesagą -tvā arba -ya prie šaknies silpnojo laipsnio. Pvz., √gagatvā („ėjus“).

Daiktavardis

redaguoti

Daiktavardžiai (kaip ir būdvardžiai, įvardžiai, dalyviai) kaitomi giminėmis, skaičiais, linksniais.

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √deva („dievas“), kurio kamienas baigiasi -a, linksniavimas, to paties kamieno niekatrosios giminės žodžio √vana („miškas“) linksniavimas, bei moteriškos giminės -ā' besibaigiančio kamieno žodžio √kanyā („mergelė“) linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-a
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas devaḥ devau devāḥ
Šauksmininkas deva devau devāḥ
Galininkas devam devau devān
Įnagininkas devena devābhyām devaiḥ
Naudininkas devāya devābhyām devebhyaḥ
Abliatyvas devāt devābhyām devebhyaḥ
Kilmininkas devasya devayoḥ devānām
Vietininkas deve devayoḥ deveṣu
Niekatroji giminė, √-a
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas vanam vane vanāni
Šauksmininkas vanam/vana vane vanāni
Galininkas vanam vane vanāni
Įnagininkas vanena vanābhyām vanaiḥ
Naudininkas vanāya vanābhyām vanebhyaḥ
Abliatyvas vanāt vanābhyām vanebhyaḥ
Kilmininkas vanasya vanayoḥ vanānām
Vietininkas vane vanayoḥ vaneṣu
Moteriškoji giminė, √-ā
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas kanyā kanye kanyāḥ
Šauksmininkas kanye kanye kanyāḥ
Galininkas kanyām kanye kanyāḥ
Įnagininkas kanyayā kanyābhyām kanyābhiḥ
Naudininkas kanyāyai kanyābhyām kanyābhyaḥ
Abliatyvas kanyāyāḥ kanyābhyām kanyābhyaḥ
Kilmininkas kanyāyāḥ kanyayoḥ kanyānām
Vietininkas kanyāyām kanyayoḥ kanyāsu

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √agni („ugnis“), niekatrosios giminės žodžio √vāri („vanduo“) ir moteriškosios giminės žodžio √mati („mintis“), kurių kamienas baigiasi -i, linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-i
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas agniḥ agnī agnayaḥ
Šauksmininkas agne agnī agnayaḥ
Galininkas agnim agnī agnīn
Įnagininkas agninā agnibhyām agnibhiḥ
Naudininkas agnaye agnibhyām agnibhyaḥ
Abliatyvas agneḥ agnibhyām agnibhyaḥ
Kilmininkas agneḥ agnyoḥ agnīnām
Vietininkas agnau agnyoḥ agniṣu
Niekatroji giminė, √-i
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas vāri vāriṇī vārīṇi
Šauksmininkas vāri/vāre vāriṇī vārīṇi
Galininkas vāri vāriṇī vārīṇi
Įnagininkas vāriṇā vāribhyām vāribhiḥ
Naudininkas vāriṇe vāribhyām vāribhyaḥ
Abliatyvas vāriṇaḥ vāribhyām vāribhyaḥ
Kilmininkas vāriṇaḥ vāriṇoḥ vārīṇām
Vietininkas vāri vāriṇoḥ vāriṣu
Moteriškoji giminė, √-i
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas matiḥ matī matayaḥ
Šauksmininkas mate matī matayaḥ
Galininkas matim matī matīḥ
Įnagininkas matyā matibhyām matibhiḥ
Naudininkas matyai/mataye matibhyām matibhyaḥ
Abliatyvas matyāḥ/mateḥ matibhyām matibhyaḥ
Kilmininkas matyāḥ/mateḥ matyoḥ matīnām
Vietininkas matyām/matau matyoḥ matiṣu

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √vāju („vėjas“), niekatrosios giminės žodžio √madhu („medus“) ir moteriškosios giminės žodžio √dhenu („pieninga karvė“), kurių kamienas baigiasi -u, linksniavimas.

Vyriškoji giminė, √-u
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas vāyuḥ vāyū vāyavaḥ
Šauksmininkas vāyo vāyū vāyavaḥ
Galininkas vāyum vāyū vāyūn
Įnagininkas vāyunā vāyubhyām vāyubhiḥ
Naudininkas vāyave vāyubhyām vāyubhyaḥ
Abliatyvas vāyoḥ vāyubhyām vāyubhyaḥ
Kilmininkas vāyoḥ vāyvoḥ vāyūnām
Vietininkas vāyau vāyvoḥ vāyuṣu
Niekatroji giminė, √-u
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas madhu madhunī madhūni
Šauksmininkas madhu/madho madhunī madhūni
Galininkas madhu madhunī madhūni
Įnagininkas madhunā madhubhyām madhubhiḥ
Naudininkas madhune madhubhyām madhubhyaḥ
Abliatyvas madhunaḥ madhubhyām madhubhyaḥ
Kilmininkas madhunaḥ madhunoḥ madhūnām
Vietininkas madhuni madhunoḥ madhuṣu
Moteriškoji giminė, √-u
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas dhenuḥ dhenū dhenavaḥ
Šauksmininkas dhenuḥ/dheno dhenū dhenavaḥ
Galininkas dhenum dhenū dhenūḥ
Įnagininkas dhenvā dhenubhyām dhenubhiḥ
Naudininkas dhenvai/dhenave dhenubhyām dhenubhyaḥ
Abliatyvas dhenvāḥ/dhenoḥ dhenubhyām dhenubhyaḥ
Kilmininkas dhenvāḥ/dhenoḥ dhenvoḥ dhenūnām
Vietininkas dhenvām/dhenau dhenvoḥ dhenuṣu

Žemiau pateiktas moteriškosios giminės žodžio √devī („deivė“), priklausančio kamieno linksniuotei, ir moteriškosios giminės žodžio √vadhū („nuotaka“), priklausančio kamieno linksniuotei, linksniavimas.

Moteriškoji giminė, √-ī
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas devī devyau devyaḥ
Šauksmininkas devi devyau devyaḥ
Galininkas devīm devyau devīḥ
Įnagininkas devyā devībhyām devībhiḥ
Naudininkas devyai devībhyām devībhyaḥ
Abliatyvas devyāḥ devībhyām devībhyaḥ
Kilmininkas devyāḥ devyoḥ devīnām
Vietininkas devyām devyoḥ devīṣu
Moteriškoji giminė, √-ū
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas vadhūḥ vadhvau vadhvaḥ
Šauksmininkas vadhu vadhvau vadhvaḥ
Galininkas vadhūm vadhvau vadhūḥ
Įnagininkas vadhvā vadhūbhyām vadhūbhiḥ
Naudininkas vadhvai vadhūbhyām vadhūbhyaḥ
Abliatyvas vadhvāḥ vadhūbhyām vadhūbhyaḥ
Kilmininkas vadhvāḥ vadhvoḥ vadhūnām
Vietininkas vadhvām vadhvoḥ vadhūṣu

Žemiau pateiktas moteriškosios giminės žodžio √śrī („gerovė“), priklausančio šakninio -ī kamieno linksniuotei, ir moteriškosios giminės žodžio √bhū („žemė, dirva“), priklausančio šakninio -ū kamieno linksniuotei, linksniavimas.

Moteriškoji giminė, √-ī
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas śrīḥ śriyau śriyaḥ
Šauksmininkas śrīḥ śriyau śriyaḥ
Galininkas śriyam śriyau śriyaḥ
Įnagininkas śriyā śrībhyām śribhiḥ
Naudininkas śriyai/śriye śrībhyām śribhyaḥ
Abliatyvas śriyāḥ/śrīyāḥ śrībhyām śribhyaḥ
Kilmininkas śriyāḥ/śrīyāḥ śriyoḥ śrīṇām/śriyam
Vietininkas śriyām/śryi śriyoḥ śrīṣu
Moteriškoji giminė, √-ū
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas bhūḥ bhuvau bhuvaḥ
Šauksmininkas bhūḥ bhuvau bhuvaḥ
Galininkas bhuvam bhuvau bhuvaḥ
Įnagininkas bhuvā bhūbhyām bhūbhiḥ
Naudininkas bhuvai/bhuve bhūbhyām bhūbhyaḥ
Abliatyvas bhuvāḥ/bhuvaḥ bhūbhyām bhūbhyaḥ
Kilmininkas bhuvāḥ/bhuvaḥ bhuvoḥ bhūnām/bhuvām
Vietininkas bhuvām/bhuvi bhuvoḥ bhūṣu

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi -r̥, linksniavimo paradigmos. Šio kamieno žodžiai skirstomi į dvi grupes – veiksmažodinius daiktavardžius, įvardinančius veiksmo atlikėją, ir gimininę priklausomybę nurodančius žodžius. Veiksmažodiniai daiktavardžiai sudaromi prie veiksmažodžio šaknies guṇa laipsnyje pridėjus priesagą (i)tr̥/(i)tar, pvz., √kr̥ + tr̥kartr̥/kartar („daryti“ – „darytojas“); √vac + tr̥vaktr̥/vaktar („kalbėti“ – „kalbėtojas“). Šie žodžiai vyriškoje ir niekatrojoje giminėje linksniuojami pagal žemiau esančią paradigmą. Moteriška giminė sudaroma pridėjus (kartr̥kartrī) ir linksniuojama pagal paradigmą. Giminės ryšius nurodantys žodžiai (matr̥, pitr̥, bhrātr̥ ir kt.) linksniuojami skirtingai, nei veiksmažodiniai daiktavardžiai (stipriosiose formose [sg. ir du. N, V, Acc., pl. N, V] gauna guṇa laipsnį).

Vyriškoji giminė, √-r̥
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas kartā kartārau kartāraḥ
Šauksmininkas kartaḥ (-r) kartārau kartāraḥ
Galininkas kartāram kartārau kartṝn
Įnagininkas kartrā kartr̥bhyām kartr̥bhiḥ
Naudininkas kartre kartr̥bhyām kartr̥bhyaḥ
Abliatyvas kartruḥ (-r) kartr̥bhyām kartr̥bhyaḥ
Kilmininkas kartruḥ (-r) kartroḥ kartṝṇām
Vietininkas kartari kartroḥ kartr̥ṣu
Niekatroji giminė, √-r̥
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas kartr̥ kartr̥ṇī kartṝṇi
Šauksmininkas kartr̥ kartr̥ṇī kartṝṇi
Galininkas kartr̥ kartr̥ṇī kartṝṇi
Įnagininkas kartr̥ṇā kartr̥bhyām kartr̥bhiḥ
Naudininkas kartr̥ṇe kartr̥bhyām kartr̥bhyaḥ
Abliatyvas kartr̥ṇaḥ kartr̥bhyām kartr̥bhyaḥ
Kilmininkas kartr̥ṇaḥ kartr̥ṇoḥ kartṝṇām
Vietininkas kartr̥ṇi kartr̥ṇoḥ kartr̥ṣu
Giminystės žodžiai (bet kuri giminė), √-r̥[11]
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas pitā pitarau pitaraḥ
Šauksmininkas pitaḥ pitarau pitaraḥ
Galininkas pitaram pitarau pitṝn
Įnagininkas pitrā pitr̥bhyām pitr̥bhiḥ
Naudininkas pitr̥e pitr̥bhyām pitr̥bhyaḥ
Abliatyvas pituḥ pitr̥bhyām pitr̥bhyaḥ
Kilmininkas pituḥ pitroḥ pitṝṇām
Vietininkas pitari pitroḥ pitr̥ṣu

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi priebalsiu, linksniavimo paradigmos. Šios linksniuotės pasižymi tuo, kad tarp šaknies ir galūnės vyksta vidiniai sandhi kitimai (prieš galūnes -bhām, -bhis, -bhyas, -su – išoriniai sandhi kitimai). Pavyzdys pateiktas su žodžiu vāc („kalba“) ir jagat („pasaulis“).

Vyriškoji arba moteriškoji giminė, √-prieb.
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas vāk vācau vācaḥ
Šauksmininkas vāk vācau vācaḥ
Galininkas vācam vācau vācaḥ
Įnagininkas vācā vāgbhyām vāgbhiḥ
Naudininkas vāce vāgbhyām vāgbhyaḥ
Abliatyvas vācaḥ vāgbhyām vāgbhyaḥ
Kilmininkas vācaḥ vācoḥ vācām
Vietininkas vāci vācoḥ vākṣu
Niekatroji giminė, √-prieb.
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas jagat jagatī jaganti
Šauksmininkas jagat jagatī jaganti
Galininkas jagat jagatī jaganti
Įnagininkas jagatā jagadbhyām jagadbhiḥ
Naudininkas jagate jagadbhyām jagadbhyaḥ
Abliatyvas jagataḥ jagadbhyām jagadbhyaḥ
Kilmininkas jagataḥ jagatoḥ jagatām
Vietininkas jagati jagatoḥ jagatsu

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi -as, linksniavimo paradigmos. Šio kamieno žodžiai dažniausiai būna niekatrosios giminės. Pateiktas pavyzdys su žodžiu manas („mintis, protas“), taip pat greta pateiktas moteriškos giminės žodis uṣas („aušra“), ten, kur skiriasi nuo niekatrosios.

Taip pat pateiktas žodžių, kurių kamienas baigiasi -an, linksniavimas, pavyzdys su žodžiu rājan (vyr. g., „valdovas“). Žodžiai, kurie baigiasi -man arba -van, silpnosiose formose išlaiko guna laipsnį (pavyzdys su žodžiu brahman – „Brahmanas“).

Niekatroji giminė/Mot. giminė, √-as
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas manaḥ/uṣāḥ manasī/uṣasau manāṃsi/uṣasaḥ
Šauksmininkas manaḥ/uṣāḥ manasī/uṣasau manāṃsi/uṣasaḥ
Galininkas manaḥ/uṣasam manasī/uṣasau manāṃsi/uṣasaḥ
Įnagininkas manasā manobhyām manobhiḥ
Naudininkas manase manobhyām manobhyaḥ
Abliatyvas manasaḥ manobhyām manobhyaḥ
Kilmininkas manasaḥ manasoḥ manasām
Vietininkas manasi manasoḥ manaḥsu/manassu
Vyriškoji giminė, √-an
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas rājā rājānau rājānaḥ
Šauksmininkas rājan rājānau rājānaḥ
Galininkas rājānam rājānau rājñaḥ
Įnagininkas rājñā rājabhyām rājabhiḥ
Naudininkas rājñe rājabhyām rājabhyaḥ
Abliatyvas rājñaḥ rājabhyām rājabhyaḥ
Kilmininkas rājñaḥ rājñoḥ rājñām
Vietininkas rājñi/rājani rājñoḥ rājasu
Niekatroji giminė, √-man
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas brahma brahmaṇī brahmāṇi
Šauksmininkas brahma brahmaṇī brahmāṇi
Galininkas brahma brahmaṇī brahmāṇi
Įnagininkas brahmaṇā brahmabhyām brahmabhiḥ
Naudininkas brahmaṇe brahmabhyām brahmabhyaḥ
Abliatyvas brahmaṇaḥ brahmabhyām brahmabhyaḥ
Kilmininkas brahmaṇaḥ brahmaṇoḥ brahmaṇām
Vietininkas brahmaṇi[12] brahmaṇoḥ brahmasu

Dvibalsiu besibaigiantys kamienai pasižymi savitu linksniavimu.

Dvibalsiniai kamienai
(nāu „valtis, laivas“) gau „karvė“)
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas nāus nāvāu nāvas gaus gāvau gāvas
Šauksmininkas nāus! nāvāu! nāvas! gaus! gāvau! gāvas!
Galininkas nāvam nāvāu nāvas gāvam, gām gāvau gāvas, gās
Įnagininkas nāvā nāubhyām nāubhis gavā gobhyām gobhis
Naudininkas nāvai nāubhyām nāubhyas gave gobhyām gobhyas
Abliatyvas nāvas nāubhyām nāubhyas gavas, gos gobhyām gobhyas
Kilmininkas nāvas nāvaus nāvām gavas, gos gavos gavām
Vietininkas nāvi, nāvām nāvaus nāuṣu gavi, gavām gavos goṣu

Būdvardis

redaguoti

Sanskrito būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, kaitomi skaičiumi ir linksniu, jų linksniavimas toks pats, kaip tos pačios kamieno galūnės daiktavardžio. Jie yra derinami prie daiktavardžio. Būdvardžių kaitymas gimine vyksta tokiu principu: didelė dalis būdvardžių, kurie vyriškoje ir niekatrojoje giminėje baigiasi -a, moteriškoje giminėje gaus galūnę , pvz., śukla (baltas) – śuklā (balta). Tačiau dalis būdvardžių moteriškoje giminėje gaus galūnę , pvz., sundara (gražus) – sundarī (graži). Dalyvinės darybos būdvardžiai su galūne -ta, moteriškoje giminėje visada gaus galūnę -tā.

Įvardis

redaguoti

Sanskrito įvardžiai kaitomi skaičiumi, linksniu, gimine ir derinami prie daiktavardžio.

Žemiau pateiktas įvardžio saḥ „tas, jis“ linksniavimas. Tuo pačiu principu linksniuojama daug kitų įvardžių (kaḥ, kataraḥ, anyaḥ, eṣaḥ, yaḥ).

Vyriškoji ir niekatroji (kur skiriasi, atskirta „/„) giminė
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas saḥ, sa/tat tau/te te/tāni
Galininkas tam/tat tau/te tān/tāni
Įnagininkas tena tābhyām taiḥ
Naudininkas tasmai tābhyām tebhyaḥ
Abliatyvas tasmāt tābhyām tebhyaḥ
Kilmininkas tasya tayoḥ teṣām
Vietininkas tasmin tayoḥ teṣu
Moteriškoji giminė
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas te tāḥ
Galininkas tām te tāḥ
Įnagininkas tayā tābhyām tābhiḥ
Naudininkas tasyai tābhyām tābhyaḥ
Abliatyvas tasyāḥ tābhyām tābhyaḥ
Kilmininkas tasyāḥ tayoḥ tāsām
Vietininkas tasyām tayoḥ tāsu

Žemiau pateiktas įvardžio ayam/iyam/idam „šitas/šita/šitai“ linksniavimas.

Vyriškoji ir niekatroji (kur skiriasi, atskirta „/„) giminė
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas ayam/idam imau/ime ime/imāni
Galininkas imam/idam imau/ime imān/imāni
Įnagininkas anena ābhyām ebhiḥ
Naudininkas asmai ābhyām ebhyaḥ
Abliatyvas asmāt ābhyām ebhyaḥ
Kilmininkas asya anayoḥ eṣām
Vietininkas asmin anayoḥ eṣu
Moteriškoji giminė
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas iyam ime imāḥ
Galininkas imām ime imāḥ
Įnagininkas anayā ābhyām ābhiḥ
Naudininkas asyai ābhyām ābhyaḥ
Abliatyvas asyāḥ ābhyām ābhyaḥ
Kilmininkas asyāḥ anayoḥ āsām
Vietininkas asyām anayoḥ āsu

Žemiau pateiktas įvardžių aham “aš„ (kamienas √mat) ir tvam “tu“ (kamienas √tvat) linksniavimas. Skliaustuose nurodytos enklitinės formos.

Aš/mudu/mes
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas aham āvām vayam
Galininkas mām (mā) āvām (nau) asmān (nas)
Įnagininkas mayā āvābhyām asmābhiḥ
Naudininkas mahyam (me) āvābhyām (nau) asmabhyam (nas)
Abliatyvas mat āvābhyām asmat
Kilmininkas mama (me) āvayoḥ (nau) asmākam (nas)
Vietininkas mayi āvayoḥ asmāsu
Tu/judu/jūs
Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas tvam yuvām yūyam
Galininkas tvām (tvā) yuvām (vām) yuṣmān (vas)
Įnagininkas tvayā yuvābhyām yuṣmābhiḥ
Naudininkas tubyam (te) yuvābhyām (vām) yuṣmābhyam (vas)
Abliatyvas tvat yuvābhyām yuṣmat
Kilmininkas tava (te) yuvayoḥ (vām) yuṣmākam (vas)
Vietininkas tvayi yuvayoḥ yuṣmāsu

Taip pat skaitykite

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. http://censusindia.gov.in/Census_Data_2001/Census_Data_Online/Language/Statement5.htm
  2. Ričardas MironasSanskritas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 625
  3. http://www.oc.vu.lt/public/Sanskritas.pdf
  4. http://www.satenai.lt/?p=30144
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Vienaskaitos vardininkas
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Dauguma žodžių, besibaigiančių j ir h gaus galūnę k, tačiau dalis žodžių bus kaitomi pagal j2, h2 pavyzdį. Pastarajai grupei priklausančios šaknys yra yaj, vraj, rāj, bhrāj, mr̥j, sr̥j, bhr̥jj, vah, sah, lih, mih, gah/gūh, ruh, tr̥h, dr̥h, vr̥h/br̥h, baṃh, muh (pastarasis abiem būdais)
  7. jei prieš h eina i, u, a, tai įvykus sandhi jos virsta ī, ū, o
  8. y, r, l, v ir nosiniai priebalsiai
  9. vienaskaitos naudininkas
  10. nuo 1 kl. skiriasi kirčiu gale
  11. Yra išimčių: svastar („sesuo“), naptar („anūkas“), bhartar („sutuoktinis“), janitar („tėvas, gimdytojas“) linksniuojami pagal kartar tipo linksniuotę, nr̥ („žmogus, vyras“) linksniuojamas pagal giminės žodžių linksniuotę
  12. Vedose dažniau sutinkamas vns. vietininkas brahman

Nuorodos

redaguoti
 
Wikipedia
Vikipedija Sanskritas
 


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


  Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.