Pereiti prie turinio

Imperatorius Frydrichas II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Frydrichas II
vok. Friedrich II
Frydrichas II
Dinastija
Štaufenai
Gimė 1194 m. gruodžio 26 d.
Džezis, Markė
Mirė 1250 m. gruodžio 13 d. (55 metai)
Kastel Fiorentino, Apulija
Palaidotas (-a) Palermo katedra
Tėvas Imperatorius Henrikas VI
Motina Konstancija Sicilietė
Sutuoktinis (-ė) 1) Konstancija Aragonietė,
2) Jolanta,
3) Izabelė,
4) Bianka
Vaikai Konradas IV
Šventosios Romos imperijos imperatorius
Valdė 1220-1250 m.
Pirmtakas Otonas IV
Įpėdinis Henrikas VII
Vokietijos karalius
Valdė 1212-1220 m.
Pirmtakas Otonas IV
Įpėdinis Henrikas (VII) Vokietis
Sicilijos karalius
Valdė 1198-1250 m.
Pirmtakas Konstancija Sicilietė
Įpėdinis Konradas I
Jeruzalės karalius
Valdė 1225-1228 m.
Pirmtakas Jonas Brienietis
Įpėdinis Elžbieta Bavarė
Italijos karalius
Valdė 1212-1250 m.
Pirmtakas Otonas IV
Įpėdinis Henrikas VII
Švabijos kunigaikštis
Valdė 1212-1216 m.
Pirmtakas Pilypas Štaufenas
Įpėdinis Henrikas II
Vikiteka Imperatorius Frydrichas II

Frydrichas II (vok. Friedrich II, 1194 m. gruodžio 26 d. Džezis, Markė, Italija – 1250 m. gruodžio 13 d. Kastel Fiorentino, Apulija) – 1197–1250 m. Sicilijos karalius, 1212–1220 m. Vokietijos karalius, 1212–1250 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius ir 12281235 m. Švabijos kunigaikštis Frydrichas VI.

Frydricho II gimimas

Kilęs iš Hohenštaufenų dinastijos. Tėvas Imperatorius Henrikas VI. Frydricho I Barbarosos vaikaitis. Išaugo Sicilijoje, kurią, 1197 m. mirus jo tėvui, iki jo pilnametystės valdė Šventosios Romos imperijos kancleris.

Santuokos ir vaikai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Imperatoriaus Frydricho II antroji žmona Jolanda Jeruzalietė
Imperatoriaus Frydricho II trčioji žmona Izabelė
Frydricho II sarkofagas

Aragono kariuomenei padedant sutramdė savarankiškus Sicilijos baronus ir saracėnus. Tapęs Vokietijos karaliumi 1212 m. sudarė sąjungą su Prancūzija. 1214 m. kartu su ja Buvino mūšyje galutinai sumušė Velfų dinastijos pretendentą į Vokietijos sostą Otoną IV. Tapęs imperatoriumi popiežiaus prašymu atskyrė Abiejų Sicilijų karalystę nuo Šventosios Romos imperijos, nominaliu jos valdovu paskelbė penkiametį savo sūnų Henriką VII.

1231 m. išleido vadinamąją Melfi konstituciją, kuria buvo sustiprinta valstybinė prekybos kontrolė, įkurta valstybinė civilinė tarnyba, tarnautojams rengti 1224 m. Neapolyje įsteigė pirmąjį Europoje valstybinį universitetą. Po 1226 m. Kremonoje (Šiaurės Italija) įvykusio Šventosios Romos imperijos kunigaikščių suvažiavimo, kuriame Frydrichas siekė pertvarkyti imperijos valdas Italijoje, susikūrė stipri opozicija jo siekiams – vadinamoji Lombardijos miestų lyga. Kita opozicija Italijoje tapo Romos popiežius Grigalius IX, kuris 1228 m. už netesėtą pažadą pradėti kryžiaus žygį į Palestiną, nes tarp kryžininkų, susirinkusių Brindizio uoste, išplito epidemija, jį ekskomunikavo.

Per 12281229 m. VI kryžiaus žygį daugiausia diplomatiniais metodais iš Egipto sultono buvo atgauti Jeruzalė, Betliejus bei Nazaretas. Frydrichas pasiskelbe Jeruzalės karaliumi ir valdė šią karalystę 12291243 m.

1230 m. grįžo į Siciliją, iš kur tęsė kovą su popiežiumi. 1230 m. šis anuliavo ekskomuniką. Kai 1238 m. jo nesantuokinis sūnus Enzigas vedė Sardinijos princesę ir tapo svarbiausiu kandidatu į Sardinijos sostą, kurios siuzerenu save laikė popiežius ir Popiežiaus valstybei iškilo grėsmė atsidurti apsuptam imperatoriaus šalininkų, 1239 m. Frydrichas buvo dar kartą ekskomunikuotas, formaliai dėl ketinimo išvyti popiežių iš Romos, kurioje buvo daug Frydricho šalininkų. Tačiau Frydrichas turėjo daugiau karinės jėgos ir 1244 m. popiežius Inocentas IV buvo priverstas bėgti į Lioną. Bet Frydrichas pralaimėjo propagandinį karą. 1245 m. Inocentas IV paskelbė atimąs iš jo imperatoriaus titulą. Dauguma Europos valdovų liko neutralūs, Frydricho neparėmė. Jis pradėjo stiprinti susvyravusią savo valdžią Vokietijoje, bet netikėtai mirė.[1]

  1. Frydrichas II (Šventoji Romos imperija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 259 psl.