Pereiti prie turinio

Senovės Romos menas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Senovės Romos menas apima kūrinius, sukurtus nuo 800–510 m. pr. m. e. iki III a. – 476 m. Romėnai meno tradicijas perėmė iš graikų, etruskų, senovės egiptiečių.[1]

Istorinė apžvalga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovės Romos istorija
Priešistorinė Italija
Etruskai
Didžioji Graikija
Romos karalystė
Romos respublika
Romos imperija
Julijų-Klaudijų dinastija > Flavijų dinastija > Nervų-Antoninų dinastija > Severų dinastija > Konstantinų dinastija > Valentinianų dinastija > Teodosų dinastija
Vakarų Romos imperija
Italijos istorija

Karalių laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsėsi nuo 800 iki 510 m. pr. m. e. arba iki 509 m. pr. m. e. Dar vadinamas etruskų įtakos laikotarpiu. Šventyklų puošybai skulptūromis dažniau naudota terakota (molis), nes tuo metu buvo prieinamesnė ir pigesnė medžiaga negu marmuras. Išskiriamos Vulkų (Vulci), Cerės (Caere) ir Vejų mokyklos.[1] Karalių laikotarpio pabaigą žymi etruskų dinastijos karaliaus Liucijaus Tarkvinijaus Išdidžiojo išvijimas iš Romos (po šio įvykio Roma tapo respublika).[2]

Respublikos laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsėsi nuo 510 arba 509 m. pr. m. e. iki 30 arba 27 m. pr. m. e. Respublikos laikotarpis skirstomas į keturis periodus:

  1. Italikų įtakos periodas (V–IV a.). Statomi pergalės paminklai. Menas naudojamas kaip žymių žmonių, karvedžių, kitų autoritetų bei jų žygdarbių įamžinimo priemonė.
  2. Graikų įtakos periodas (III a. pr. m. e.). Senovės romėnų meną taip pat paveikė graikų kultūra bei jos helenistinė filosofija. Užkariaudami graikų miestus romėnai susipažino su graikiškomis skulptūromis, paveikslais.
  3. Vėlyvosios respublikos periodas (I a. pr. m. e.). Graikų meno tradicijos yra integruojamos į Senovės Romos kultūrą. Graikų menas buvo kolekcionuojamas, vertinamas. Roma tapo helenistinio menu centru. Šiuo laikotarpiu romėnų menas įgijo savitumo, todėl negali būti vertinamas kaip regioninio helenistinio meno atmaina. Skirtumus buvo galima įžvelgti portretiniuose biustuose, istoriniuose reljefuose, architektūroje. Romėnai pradėjo naudoti sudėtingesnes konstrukcijas bei medžiagas: arkadas, skliautus, cementą.[1]

Imperijos klestėjimo laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsėsi nuo 30 m. arba 27 m. pr. m. e. iki II a. Skirstomas į šešis periodus:

  1. Augusto principatas (27 m. pr. m. e. – 14 m.). Valdant Oktavianui Augustui menas padėjo išaukštinti praeitį: vaizduojami praeities didvyriai Augusto forumo portikuose, rekonstruojama Emilijų bazilika. Perkrautą helenistinį puošnumą, emocingumą keitė klasicistinės tendencijos. Imperijos klestėjimui, aukso amžiui atvaizduoti dažnai naudojami gėlių, sodų motyvai, o architektūroje – korintinis orderis.
  2. Julijų–Klaudijų dinastija: Tiberijus (14–37 m.), Kaligula (37–41 m.), Klaudijus (41–54 m.), Neronas (54–68 m.). Klasicistinis stilius išlieka iki 64 metų gaisro. Nerono nutolimas nuo Augusto ir klasicistinės tradicijos – prabangūs Nerono aukso rūmai.
  3. Flavijų dinastija: Vespasianas (69–79 m.), Titas (79–81 m.), Domicianas (81–96 m.). Grįžtama prie klasicistinio paprastumo, respubilkos praeitis vaizduojama realiai, neidealizuojant. Išryškėja antineroniška tendencija: dėmesys skiriamas visuomeniniams statiniams. Nugriaunami Nerono Aukso rūmai, vietoje Nerono parko tvenkinio pastatomas Koliziejus. Šiame periode galima įžvelgti ir „barokinių“ tendencijų: pastatomi Domiciano rūmai, įkūnijantys imperatoriaus dieviškumą.
  4. Trajano (98–117 m.) ir Hadriano (117–138 m.). Šiame periode valstybė pasiekė aukščiausią klestėjimo lygį. Trajanas apjungė Augusto klasicizmo ir Flavijų baroko elementus: jam valdant kurtas menas ne tik „barokiškai“ akcentavo imperijos didybės idėją ir pergalės prieš dakus svarbą, tačiau pasižymėjo ir nuo Augusto principato išlikusiu klasicistiniu idealizmu (Trajaną vaidzuojančios skuptūros buvo pagražintos, tačiau valdovą buvo galima atpažinti pagal individualius bruožus). Hadrianas daugiau naudojosi klasicizmo idėjomis, jo vila Tivolyje tampa kultūrinio pasaulio, sutelkto imperatoriaus rankose, simboliu.
  5. Antoninų dinastija: Antoninas Pijus (138–161 m.), Markas Aurelijus (161–180 m.), Komodas (180–192 m.), Septimijus Severas (193–211 m.). Portretuose pastebimos naujos tendencijos: atkreipiamas dėmesys į plaukų, kitų žmogaus kūno detalių tikslumą bei šviesos poveikį apšviestiems objektams.
  6. Vėlyvosios imperijos laikotarpis: Karakala (211–217 m.), Imperatorių-karių laikotarpis (235–383 m.), Aurelianas (270–275 m.), Dioklecianas (284–305 m.), Maksencijus (306–312 m.), Konstantinas (306–337 m.). Skulptūrose ypač svarbūs tampa realizmo principai, tačiau dėmesys skiriamas ir emocinės būsenos perteikimui. Natūralus modeliavimas pakeičiamas kitais vaizdavimo būdais išreiškiančiais valdžios, imperatoriaus bei krikščionybės idėjas.[1]

Imperijos žlugimo laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsėsi nuo III a. iki 476 m. Septimijus Severas seka realistiškų portretų stiliumi, o Karakala artimesnis III a. portretinei tradicijai. Vėliau valdžią perima Antoninas Pijus, Markas Aurelijus. Laikotarpio pabaiga laikomas Alariko gotų įsiveržimas į Romą (410 m.) arba Vakarų Romos imperijos žlugimas (476 m.)[1]

Kaip ir etruskai, romėnai dievus vaizduodavo su drabužiais. Romėnų skulptūros, priešingai negu graikų, nekūrė idealaus žmogaus atvaizdų, vyravo individualumas. Romėnų skulptoriai dirbo su akmeniu, moliu ir bronza (marmuras pradėtas naudoti I a. pr. m. e.).[1] Vėlyvosios respublikos laikotarpiu pirmenybė buvo teikta iškilių figūrų ir dievų statulėlėms.[3] Imperijos žlugimo laikotarpiu imtas naudoti ne tik kaltas, bet ir mechaninis grąžtas. Darbas su grąžtu buvo greitesnis, tačiau ne toks tikslus kaip su kaltu.[4] Išskiriamos dvi savarankiškos sritis: skulptūriniai portretai ir skulptūriniai reljefai. Turtingesni romėnai skulptūriniuose portretuose įamžindavo savo protėvius. Skulptūriniuose reljefuose būdavo įamžinami svarbūs istoriniai įvykiai.[5]

Įžymios skulptūros:

  • „Kapitolijaus vilkė“ – manoma, kad Kapitolijaus vilkė sukurta V a. pr. m. e. Karalių laikotarpiu, bet tiksli data nežinoma. Ši skulptūra išlieta iš bronzos.
  • „Chimera“ – skulptūra vaizduoja graikų mitų pabaisą chimerą su liūto galva, ožkos liemeniu ir gyvatės galva pasibaigiančia drakono uodega. Šios būtybės simbolizavo tamsą, nežabotus instinktus.[6]
  • „Brutas“ – bronzinis biustas, sukurtas IV–III a. pr. m. e. Tai respublikinio laikotarpio kūrinys, manoma, vaizduojantis karvedį ir valstybės vyrą Liucijų Junijų Brutą. Graikai figūras dažniau vaizduodavo visu kūnu, o romėnai dažniau kurdavo biustus. Ši skulptūra yra veristinio („pernelyg realistinio“) portreto pavyzdys.
  • „Barberini togatus“ – marmurinė skulptūra, sukurta 50 m. pr. m. e. – 15 m. Vaizduojamas romėnas, laikantis du savo protėvių biustus. Trijų kartų išraiška siekiama perteikti respublikos laikotarpiu paplitusią pagarbą protėviams.
  • „Domicijaus Ahenobarbo aukuras“ – skulptūrinis istorinis pasakojamasis reljefas. Stačiakampio formos statinys sudarytas iš keturių reljefinių plokščių. Trys iš jų yra graikiško stiliaus, o ketvirtoji, vaizduojanti gyventojų surašymą ir apvalymo apeigas, yra romėniško stiliaus pavyzdys. Ketvirtosios plokštės figūros nebuvo tokios proporcingos ir grakščios kaip likusiųjų graikiškų trijų. Pavadinimas siejamas su karvedžiu Domicijumi Ahenobaru.
  • „Augustas iš Prima Portos“ – imperatoriaus Augusto portretas iš marmuro arba bronzos, 20 m. pr. m. e. Priklauso imperijos klestėjimo laikotarpiui. Imperatorius vaizduojamas kaip karvedys su šarvais. Ši skulptūra primena graikų klasikines skulptūras, nes yra proporcinga, grakščių formų.
  • „Augusto taikos aukuras“ – 13–19 m. pr. m. e. Stačiakampio formos aptvaras, supantis aukurą. Prie aukuro buvo sumodeliuoti laiptai, įeiti buvo galima iš rytinės ir vakarinės pusių. Detalės buvo dekoruotos smulkiais ornamentais. Aukurus kaip monumentalius statinius statydavo ir graikai. Aukuras turėjo ir politinę prasmę. Plokštėse vaizduojamas Romulo, Remo ir vilkės atradimas, romėniškos dievybės (dvynių tėvas Marsas) turėjo simbolizuoti Augusto imperijos gerovės bei pamaldumo klestėjimą.[1] Buvo pastatytas Augusto sugrįžimui iš kampanijos Ispanijoje ir pietinėje Galijoje pagerbti. Aukuras romėnams simbolizavo ilgalaikės taikos („Pax Romana“) pradžią.[7]
  • „Trajano kolona“ – II a. pr. Trajano palaikų palaidojimo vieta ir pergalės prieš dakus simbolis. Panaudotas skulptūrinio frizo puošybos elementas yra vienas iš ryškiausių romėnų pasakojamojo istorinio reljefo pavyzdys.
  • „Markas Aurelijus ant žirgo“ – vienintelė išlikusi bronzinė raitelio su žirgu statula, kuri neturėjo sąlyčio nei su vandeniu, nei su žeme. Raitelio mostas – triumfo, pergalės ženklas.
  • „Konstantino arka“ – 315 m. Vėlyviausia iš trijų išlikusių Romos arkų. Jos puošybai panaudotos senesnių statinių dalys (belaisvių dakų statulos, reljefai su medžioklės scenomis iš Hadriano laikų ir t. t.). Ši arka žymi imperatoriaus Konstantino pergalę prieš bendravaldį Maksencijų.

Romėnų tapyboje dažnai vaizduoti istoriniai įvykiai, peizažai, mitinės scenos. Ypač vertinti realistiški paveikslai. Buvo manyta, kad neįmanoma pakartoti dievų sukurtos tikrovės, tačiau kuriantis žmogus, kuris stengiasi ją atkartoti, tarsi veržiasi į dieviškumą. Paveikslų žanrai: siužetiniai paveikslai, peizažai, portretas, natiurmortas. Gerai išlikusios romėnų tapybos rūšys: sienų tapyba ir Fajumo portretai.[1] Romėnai išmoko perteikti erdvinę perspektyvą sienų tapybos paveiksluose ir juose vaizduodavo peizažus, architektūrinius statinius, žmonių figūras bei ornamentus.[5]


XIX a. pabaigoje mokslininkas Augustas Mau skyrė keturis Pompėjos sienų tapybos stilius. Svarbu paminėti, kad šis skirstymas apima darbus iki 79 m. (Pompėjos žlugimas). Vėlesnė II-III a. sienų tapybos raida neįtraukta.

Pirmasis stilius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjo II a. pr. m. e. ir baigėsi apie 80 m. pr. m. e. Dažniausiai naudotos šiltos spalvos: gelsva, rausva, rusva. Kartais naudoti ir šalti, mėlyni atspalviai.

Antrasis stilius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romoje prasidėjo 90 m. pr. m. e., tęsėsi iki I a. pr. m. e. pab. Atsirado architektūrinė perspektyva (būdingas ašinis gyvenamojo namo išplanavimas, nuo durų matomas viso būsto vaizdas), tapomos kolonos, vyrauja simetriškumas. Stilių paveikė teatras: sienų tapyboje matyti žvakės, indai, statulėlės, kaukės ir kitos teatro dekoracijos.

Trečiasis stilius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjo 15 m. pr. m. e. ir tęsėsi iki I a. vidurio. Dar vadinamas ornamentiniu stiliumi. Tapyboje vaizduojamos detalės sugrakštintos, neatitinka realybės, taip atsisakoma realizmo ir menas kuria simbolines prasmes. Galima atrasti itin daug kruopščios ornamentikos, kuri puošė ištapytas sienas.

Ketvirtasis stilius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjo nuo I a. vid. iki 79 m. (Vezuvijaus išsiveržimas Pompėjoje). Stiliui būdingas įmantrumas. Vyravo kontrastingos, ryškios spalvos: balta, raudona ir aukso. Ketvirtajame stiliuje sujungiama antrojo stiliaus architektūrinė perspektyva su trečiojo ornamentiškumu.[1]

Romėnų mozaika su išraižytu lotynišku posakiu cave canem (,,Saugokis šuns!"), Tragiško poeto namai, Pompėja, Italija, 2 a. pr.m.e

Romėnai mozaikų techniką perėmė iš graikų. Imperijos laikotarpiu mozaikoje atsirado ir romėniškų savitumų: kurtos juodai baltos mozaikos, mozaikos ant sienų.[1] Mozaikos detalės buvo sutvirtinamos cemento skiediniu, betonu, sintetine derva arba kita rišamąja medžiaga.[8]Turtingesni romėnai taip pat mozaikas naudodavo vilų, rūmų puošyboje: svečių kambariuose, namų įėjimuose, valgomosiose patalpose. Įžymios mozaikų mokyklos: Tuniso ir Aleksandrijos. Mozaikose atrandami ne tik dekoratyviniai ornamentai, bet ir realistiniai vaizdai (vaizduotos tikroviškos kovos, mitologinės būtybės).

Įžymios mozaikos:

Neptūno mozaika“ – ši mozaika išsiskiria realistiškumu ir meistryste.

Medūzos galvos mozaikos“ – mozaikos,vaizduojančios mitinę dievybę Medūzą. Tikėta, kad medūzos galvos motyvas ant namų bei prieangio sienų apsaugodavo namus nuo blogio.[9]

Neptūno triumfo mozaika, saugoma Bardo muziejuje, Tunise, marmuras, 2 a. Keturios moterys kampuose reprezentuoja metų laikus.

Pagrindiniai Senovės Romos meno bruožai: dekoratyvumas, eklektiškumas, praktiškumas.[10]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 Kučinskienė, Audronė (2016). Vaizduojamasis Romėnų Menas. Vilniaus universiteto biblioteka. p. 9-12, 14-19, 20-21, 23-24, 27-33, 36, 54, 60, 64-65, 68-69, 80, 86-106, 125-130, 146-148, 164. ISBN 978-609-459-775-6.
  2. „Lucijus Tarkvinijus Išdidusis“. www.vle.lt. © 2020 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2020-12-04.
  3. „Senovės Romos skulptūra“. lt.lakemerrittplaza.com. Nuoroda tikrinta 2020-12-04.
  4. Gombrich, E.H. (1995). Meno istorija. Vilnius: alma littera. p.93. ISBN 9986-02-092-1.
  5. 5,0 5,1 „Antikos meninis palikimas ir jo reikšmė vakarų europos meno tradicijai“. mokslai.lietuviuzodynas.lt. © 2009-2019 LIETUVIUZODYNAS.LT. Nuoroda tikrinta 2020-12-09.
  6. „chimera“. www.vle.lt. © 2020 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2020-12-04.
  7. „Ołtarz Pokoju“. lakemerrittplaza.com. Nuoroda tikrinta 2020-12-09.
  8. Černiauskienė, Daiva (2020-05-08). „Senovės Romos menas. Freska ir mozaika“. www.gmm.lt. 2018 © Visos teisės saugomos. Sprendimas: UAB "Fresh Media". Nuoroda tikrinta 2020-12-04.[neveikianti nuoroda]
  9. Sugintas, Arvydas (2018). „Runų interpretacija mozaikoje“. vb.vdu.lt. Lietuvos edukologijos universitetas. Nuoroda tikrinta 2020-12-09.
  10. „senovės Romos dailė“. www.vle.lt. © 2020 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2020-12-04.