Pereiti prie turinio

Balhė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
渤海
Balhė / Bohai

698 – 926
Location of
Location of
Sostinė Dunhua (698–742), Helongas (742–756), Hunčunas (785–793), Šangdzingas (756-785, 793-926)
Religija Budizmas, konfucianizmas, daoizmas
Valdymo forma Monarchija
Balhės dinastija
 698–719 Govangas
 906–926 De Insonas
Era Viduramžiai
 - Įkurta 698 m., 698
 - Užima Liao 926 m.

Balhė (kor. 발해/渤海 = Balhae), kiniškoje tradicijoje žinoma kaip Bohai (kin. 渤海, pinyin: Bóhǎi) – istorinė valstybė, VII–X a. egzistavusi Mandžiūrijoje (dabartinės šiaurės rytų Kinijos ir rytų Rusijos teritorijose) bei Korėjos pusiasalio šiaurinėje dalyje. Gyventojų daugumą joje sudarė vietinės tungūzų-mandžiūrų grupės tautos, o dinastija buvo kildinama iš korėjiečių valstybės Kogurio.

Tangų Kinijai bandant įsigalėti Mandžiūrijoje, jai priešinosi vietos tautos, tokios kaip kidaniai ir mohe. Prie pastarųjų lyderio Golsa Biu prisijungė ir korėjiečių Kogurio valstybės pareigūnas De Džiungsangas. Jam mirus lyderiu tapo jo sūnus [De Džiojongas]] (大祚栄). Jis sugebėjo apsiginti nuo kinų armijos ir įsitvirtino ilou genčių regione, pasiskelbdamas karaliumi Govangu. Jo sostinė įkurta dab. Dunghua mieste.

Šiai naujai karalystei buvo suteiktas pavadinimas Džin (kor. 진/震 = Jin), kuris susijęs su šiaurės rytų kryptimi tradicinėje Rytų Azijos kosmologijoje. Taigi, pavadinimas žymėjo šalies padėtį Kinijos atžvilgiu. Vėliau, 713 m., Kinija suteikė karalystei Bohai protektorato pavadinimą, ir tik 762 m. pripažino ją kaip atskirą karalystę.

Valdant karaliui Muvangui (719–737), Balhė sėkmingai įsitvirtino tarp savo kaimynų – Tangų imperijos vakaruose, Šilos pietuose ir Amūro mohe šiaurėje. Jis keletą kartų nusiaubė Kinijos imperijos pakraščius ir sudarė sąjungą su Japonija prieš Šilą. Japonija ir Balhė palaikė draugiškus santykius: net 34 kartus pasiuntiniai iš Balhės lankėsi Japonijoje, ir net 13 kartų Japonijos pasiuntiniai lankėsi Balhėje.

Munvangas (737–793) ne tik kad pasiekė Kinijos pripažinimo, bet netgi pats drįso tituluotis imperatoriumi. Be to, jis užmezgė prekybinius ryšius su Šila, išplėtė teritoriją į šiaurę, užimdamas mohe gentis, ir į vakarus, užimdamas Liaodongą. 742 m. jis perkėlė sostinę į dab. Helongą, kuris pavadintas „Centrine sostine“. 756 m. netoli Dzingpo ežero jis įkūrė Šangdzingą, kuris tapo svarbiausiu Balhės miestu. Taip pat, Kinijos pavyzdžiu savo šalyje jis įsteigė akademiją.

IX a. I pusėje, valdant karaliui Sonvangui, Balhė kontroliavo didžiąją dalį Mandžiūrijos, įskaitant ir Liaodongą, mohe gentis. Valstybė buvo tvarkingai valdoma, skirstoma į 15 prefektūrų ir turėjo 5 sostines.

Nuo IX a. vidurio nebeliko rašytinių šaltinių apie Balhę. Manoma, kad valstybei katastrofiškas buvo 946 m. Bektu ugnikalnio išsiveržimas. Tikriausiai šalį silpnino ir tarpgentiniai konfliktai. Visa tai lėmė centralizacijos menkėjimą.

926 m. vakariniai Balhės kaimynai kidaniai iš Mongolijos plynaukštės po ilgos apgulties užėmė Balhės sostinę ir pavertė ją savo valda, pervardindami į Dongdan. Didelė dalis Balhės gyventojų migravo į Kinijos imperiją ir Korėją. Dalis kitų vėliau Mandžiūrijoje sukūrė savo valsytybes, tokias kaip Vėlyvoji Balhė ar Džionganas.

Savo klestėjimo laikais Balhė turėjo 5 sostines, kurios buvo vadinamos pagal pasaulio kryptis. Svarbiausia sostinė buvo Aukštutinė sostinė Šangdzingas, o jai pavaldžios buvo Centrinė sostinė, Rytinė sostinė, Pietinė sostinė ir Vakarinė sostinė.

Visa valstybės teritorija buvo skirstoma į 15 prefektūrų (府), kurioms priklausė 62 provincijos (州).

Budistinė stela su kinišku įrašu

Balhė buvo tipiška sinosferinė valstybė, kuri didelę dalį savo kultūros buvo perėmusi iš Tangų Kinijos. Šalyje klestėjo konfucianizmo filosofija, buvo statomos budistinės šventyklos ir kiti pastatai. Pagrindinė rašytinė kalba buvo klasikinė kinų. Netgi valstybės sostinė, Šangdzingo miestas, buvo pastatytas pagal Kinijos sostinės Čangano pavyzdį.

Valstybės valdymas rėmėsi kiniškais modeliais ir konfucianizmo filosofija. Šalyje egzistavo ministerijos, kontrolės įstaigos, egzaminų sistema, leidusi atrinkti geriausius pareigūnus valstybės tarnyboms. Valstybės švietimą centralizuotai prižiūrėjo speciali akademija. Laikas kinišku pavyzdžiu buvo skaičiuojamas pagal eras, tačiau Balhės valdovai skelbė savo eras, taip rodydami nepriklausomybę nuo Kinijos.

Valstybė ne kartą gabenosi iš Kinijos klasikinius kanonus, o Kinijos kronikose vadinama tolima šalimi, kur puoselėjama kiniškumo dvasia. Tiesa, kai kuriuose šalies kultūriniuose aspektuose yra gana ryški vietinių mandžiūriškų tautų, o taip pat Korėjos įtaka. Manoma, kad šalyje gyveno mandžiūrų potėviai mohe, iš Kogurio migravę korėjiečiai, o taip pat tiurkai, kidaniai, šivėjai. Kai kuriuose tekstuose pasitaiko mandžiūrų kalbų žodžių, pvz., valdovo titulas ar giminių pavadinimai.

Balhės valstybė yra svarbi kelių tautų tapatybei, ir dėl jos tikslios kilmės nėra sutariama. Didžioji dauguma senovinių Rytų Azijos šalių tekstų šią valstybę prisikiria pirmiausia mohe tautai, kuri greičiausiai sudarė pagrindinį gyventojų sluoksnį. Kadangi laikoma, jog šie buvo tiesioginiai džurdžėnų, o vėliau ir mandžiūrų protėviai, Balhė yra svarbi mandžiūrų istorijoje. Mandžiūriškoji Balhės linija yra palaikoma didelės dalies Kinijos istorikų, ir apie tai liudija nemažai senovinių tekstų. Pvz. „Naujoji Tangų knyga“ teigia, jog Balhė kilo iš Sumo mohe, kurie susiviniję su Gogurjo žmonėmis pakeitė savo pavardę į De (大). Šią versiją palaiko ir korėjiečių istorija Samguk Sagi, ir IX a. japonų istorinis tekstas „Ruijū Kokushi“, ir džurdžėnų „Dzin dinastijos istorija“.

Nors senosios Korėjos kronikos neįtraukia Balhės istorijos, nuo XVIII a. linkstama laikyti Balhę Korėjos istorijos dalimi. Ši versija pabrėžia, kad valstybės įkūrėjas buvo Kogurio (t. y. korėjietiškos) kilmės, ir valdantysis sluoksnis kalbėjo korėjietiškai. Taigi, Balhė buvo tiesioginė Kogurio tradicijų ir valstybingumo pratęsėja (kai kuriuose senoviniuose dokumentuose ji netgi vadindavo save Kogurio). Tai leidžia korėjiečiams pagrįsti teritorines ambicijas, kad Mandžiūrija patenka į Korėjos istorijos sferą, kuri buvo prarasta.

Mandžiūrijos istorija
(Kočiosonas)
Donghu
Šiongnu
Vuhuanai Sušenai
Šianbai
Kumo ši Mohe
Balhė
Liao (Kidaniai)
Džin (Džurdžėnai)
Yuan > Ming
Čing dinastija (Mandžiūrai)
Kinijos Respublika Tolimųjų Rytų Respublika
Mandžukas
Kinija (Šiaurės rytų Kinija) Rusija (Rusijos Tolimieji Rytai)
# Vardas Valdymas Pomirtinis vardas Era
Lietuviškas Hangulis/Hanja Lietuviškas Hangul/Hanja Romanizacija Hangul/Hanja
1 De Džiojongas 대조영 (大祚榮) 698–719 Govangas 고왕 (高王) nebuvo nebuvo
2 De Muje 대무예 (大武藝) 719–737 Muvangas 무왕 (武王) Inan 인안 (仁安)
3 De Hummu 대흠무 (大欽茂) 737–793 Munvangas 문왕 (文王) Daeheung
Boryeok
대흥 (大興)
보력 (寶曆)
4 De Voni 대원의 (大元義) 793 nebuvo nebuvo nebuvo nebuvo
5 De Huajo 대화여 (大華璵) 793-794 Songvangas 성왕 (成王) Jungheung 중흥 (中興)
6 De Sungrinas 대숭린 (大嵩璘) 794–809 Gangvangas 강왕 (康王) Jeongryeok 정력 (正曆)
7 De Vonju 대원유 (大元瑜) 809–812 Džiongvangas 정왕 (定王) Yeongdeok 영덕 (永德)
8 De Oni 대언의 (大言義) 812–817? Huivangas 희왕 (僖王) Jujak 주작 (朱雀)
9 De Mjongčiungas 대명충 (大明忠) 817?–818? Ganvangas 간왕 (簡王) Taesi 태시 (太始)
10 De Insu 대인수 (大仁秀) 818?–830 Sonvangas 선왕 (宣王) Geonheung 건흥 (建興)
11 De Idžinas 대이진 (大彝震) 830–857 Nežinomas Nežinomas Hamhwa 함화 (咸和)
12 De Gonhuangas 대건황 (大虔晃) 857–871 Nežinomas Nežinomas Nežinomas Nežinomas
13 De Hjonsokas 대현석 (大玄錫) 871–895 Nežinomas Nežinomas Nežinomas Nežinomas
14 De Vihe 대위해 (大瑋瑎) 895–906 Nebuvo Nebuvo Nežinomas Nežinomas
15 De Insonas 대인선 (大諲譔) 906–926 Nebuvo Nebuvo Nežinomas Nežinomas