Pereiti prie turinio

Depoliarizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Depoliarizacija biologijoje vadinamas ląstelės membranos potencialo mažėjimas.

Kai ląstelė yra ramybės būsenoje, jos registruojamas membranos potencialas vadinamas ramybės potencialu (paprastai apie -70 mV). Jeigu šis potencialas pasikeičia iki -50 mV, tai sakoma, jog ląstelė yra depoliarizuota.

Depoliarizaciją sukelia teigiamų jonų judėjimas per jonų kanalus į ląstelės vidų, pvz., Na+ per Na+ kanalus arba Ca2+ per Ca2+ kanalus. Iš kitos pusės, K+ ištekėjimas per K+ kanalus slopina depoliarizaciją, kaip daro ir įtekantis Cl (anijonas) per Cl kanalus.

Jeigu depoliarizacijos lygis yra mažas - mažiau negu +20 mV, [1] tai membranos potencialas sugrįš prie ramybės potencialo vertės. Tačiau didelė depoliarizacija (+40 mV) priveda ląstelę prie vadinamojo reversijos lygio, prasideda atvirkščias procesas - repoliarizacija, kurio metu natrio ir kalcio jonai juda per membraną į ląstelės išorę. Šio proceso metu ramybės potencialas paprastai yra "prašokamas" ir membranos potencialas tampa neigiamesnis negu buvo ramybės būsenoje (neigiamesnis nei -70 mV). Ši būsena yra vadinama hiperpoliarizacija.

Depoliarizacija yra membranos įtampos kitimas, todėl jai matuoti elektrofiziologai naudoja srovės gnybtų (angl. curent clamp) metodus.

  • „Depoliarizacijos animacija (anglų kalba)“. Psychology Department, Hanover College. Nuoroda tikrinta 2013-07-22.
  1. Jeff Hardin, Gregory Bertoni, Lewis J. Kleinsmith. Becker’s world of the cell. San Francisco: Benjamin-Cummings Publishing Company, 2010, 375 p. ISBN 978-0-321-71602-6.