Talaveros mūšis

Talaveros mūšis
Britų 3-oji pėstininkų gvardija Talaveros mūšyje, 1809 m. liepos 28 d.
Data 1809 m. liepos 27–28 d. Vieta Talavera de la Reina, Ispanija Rezultatas Strateginė Prancūzijos pergalė, taktinė britų ir ispanų pergalė
Konflikto šalys
Prancūzijos imperija Olandijos karalystė	Jungtinė Karalystė Ispanijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Joseph Bonaparte Jean-Baptiste Jourdan Claude-Victor Perrin	Arthur Wellesley Gregorio García de la Cuesta
Pajėgos
46 138 80 artilerijos pabūklų	20 641[1] 30 artilerijos pabūklų 34 993[1] 30 artilerijos pabūklų
Nuostoliai
7 389 nužudyti, sužeisti arba paimti į nelaisvę[2]	6 268 nužudyti, sužeisti arba paimti į nelaisvę[2] 1 200 nužudytų, sužeistų arba paimtų į nelaisvę[2]

Talaveros mūšis (pranc. Bataille de Talavera, angl. Battle of Talavera, isp. Batalla de Talavera) – susirėmimas tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bei ispanų pajėgų 1809 m. Pirėnų karo metu. Po mūšio britų kariuomenės vadui Artūrui Velsliui buvo suteiktas Talaveros vikonto Velingtono titulas.^[3]

1809 m. pradžioje Napoleonas su pagrindine kariuomenės dalimi paliko Ispanija, nes grėsė karas su Austrija. Balandį į Portugalija su maždaug 28 000 britų ir hanoveriečių bei remiamas 16 000 portugalų karių grįžo Artūras Velslis. Prancūzai jiems kėlė grėsmę iš dviejų pusių: N. Sultui buvo pavaldi kariuomenė šiaurinėje Portugalijoje, o Napoleono brolis Žozefas Bonapartas perkėlė pajėgas į rytus nuo Lisabonos. Gegužę Velslis išstūmė Sultą iš Porto. Po dviejų mėnesių prisidėjus 30 000 ispanų karių, jis nužygiavo į rytus nuo Lisabonos persekiodamas Ž. Bonaparto kariuomenę.

Prancūzai sustojo prie Talaveros ir pradėjo puolimą prieš A. Velslio kariuomene. Per puolimą prancūzai beveik pralaužė britų linijas, bet Velsis greit užpildė šia, pasak jo, „bjaurią skylę“. Po mūšio abi pusės atsitraukė. Prancūzai nužygiavo į Madridą, o Velslio kariuomenė grįžo į Lisaboną.

Vikiteka: Talaveros mūšis – vaizdinė ir garsinė medžiaga