Pereiti prie turinio

Aldehidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aldehidų struktūra.

Aldehidai – organiniai junginiai, kuriuose vandenilio atomas arba vienas angliavandenilio radikalas prisijungęs prie karbonilo grupės.

Sisteminis pavadinimas sudaromas prie angliavandenilio pavadinimo pridėjus priesagą ‑alis, pvz., etanalis, metanalis.[1]

Termino aldehidas (aldehyde) autorius – vokiečių mokslininkas Justas fon Lybigas. Tai sutrumpinta lotyniško žodžių junginio lot. alcohol dehydrogenatus (dehidrintas alkoholis) forma, kuria 1835 m. šis mokslininkas įvardino junginius, gautus dehidrinus alkoholius.[2][3] Anksčiau aldehidai buvo vadinami pagal atitinkamus alkoholius. Pvz., „vyno aldehidas“ acetaldehidui apibūdinti, nes kilęs iš etanolio, kuris yra pagrindinė medžiaga vynui.

Struktūra ir ryšiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aldehidai turi anglies centrą, kuris dviguba jungtimi yra sujungtas su deguonimi ir viengubomis jungtimis sujungtas su vandeniliu ir trečiuoju pakaitu (anglimi arba, formaldehido atveju, vandeniliu). Centrinės anglies hibridizacija paprastai apibūdinama kaip sp 2 tipo. Aldehido grupė yra šiek tiek polinė. C=O jungties ilgis – apie 120–122 pikometrai.[4]

Cheminės savybės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aldehidai labai reaktingi: oksiduojasi iki karboksirūgščių, kondensuojasi iki hidroksialdehidų, vandenilio veikiami virsta pirminiais alkoholiais. Kai kurie aldehidai, tokie kaip formaldehidas, lengvai polimerizuojasi. Gaunami oksiduojant pirminius alkoholius, redukuojant karboksirūgščių darinius.[1]

Aldehidų pavyzdžiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1,0 1,1 Aldehidai (VLE)
  2. Liebig, J. (1835) „Sur les produits de l’oxidation de l’alcool“ (Apie alkoholių oksidacijos produktus), Annales de Chimie et de Physique, 59 : 289–327. Nuo 290 psl.: „Je le décrirai dans ce mémoire sous le nom d’aldehyde ; ce nom est formé de alcool dehydrogenatus.“ (Šiuose memuaruose juos pavadinsiu aldehyde; pavadinimas sudarytas iš alcohol dehydrogenatus.)
  3. Crosland, Maurice P. (2004), Historical Studies in the Language of Chemistry, Courier Dover Publications, ISBN 9780486438023 .
  4. G. Berthier, J. Serre (1966). „General and Theoretical Aspects of the Carbonyl Goup“. In Saul Patai (red.). The Carbonyl Group. PATAI'S Chemistry of Functional Groups. 1. John Wiley & Sons. p. 1-77. doi:10.1002/9780470771051.ch1. ISBN 9780470771051.