Augustas II

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Augustas II
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Lui de Silvestro portretas, prieš 1760 m.
Vetinai
Gimė	1670 m. gegužės 12 d. Dresdenas
Mirė	1733 m. sausio 31 d. (62 metai) Varšuva
Palaidotas (-a)	Vavelio katedra
Tėvas	Jonas Jurgis III
Motina	Ona Sofija Oldenburgė
Vaikai	Augustas III
Saksonijos kurfiurstas
Pirmtakas	Jonas Jurgis IV
Įpėdinis	Frydrichas Augustas II
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Pirmtakas	Jonas Sobieskis
Įpėdinis	Stanislovas Leščinskis
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Augustas II
Parašas

Augustas II Striprusis (lenk. August II Mocny, 1670 m. gegužės 12 d. – 1733 m. sausio 31 d.) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1697–1704, antrą kartą nuo 1709 m. iki mirties, Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas I (vok. Friedrich August I.) – nuo 1694 m.

Palaidotas Vavelio katedroje, širdis – Dresdeno Švč. Trejybės katedroje, vidaus organai – Varšuvos Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.

Augustas buvo antrasis Saksonijos kurfiursto Jono Jurgio III ir Danijos bei Norvegijos princesės Anos Sofijos sūnus. Jis buvo garsiausias Vetinų kunigaikščių giminės Albertinų linijos valdovas, pramintas Augustu Stipriuoju (vok. August der Starke) dėl nepaprastos fizinės jėgos (neva galėjęs rankomis lankstyti geležines pasagas). Nuo 1694 m. Saksoniją valdė kaip Frydrichas Augustas I, o nuo 1697 m. tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II.

Apie Frydricho Augusto gyvenimo būdą sklido daugybė gandų ir pasakojimų, ypač apie jo paleistuvystę. Kai kurių šaltinių teigimu jis turėjęs 365 vaikus.

Saksonijos sostą užėmė 1694 m. mirus broliui, o Abiejų Tautų Respublikos – po karaliaus Jono Sobieskio mirties. Saksonijoje tuo metu jau buvo įsigalėjusi absoliutinė monarchija, valdė išsilavinusi biurokratija, luomų politinė įtaka buvo ženkliai apribota. Saksonija savo kultūra ir ekonomika varžėsi su iškylančia neturtingesne Prūsija. Frydrichas Augustas stiprino Saksonijos pramonę, sutvarkė valstybinį aparatą, laikė nedidelę, bet gerai ginkluotą ir apmokytą kariuomenę. Frydrichas Augustas taip pat pasižymėjo didelėmis dvaro išlaidomis, kurios labai neigiamai veikė Saksonijos ekonomiką. Ypač didelė Frydricho Augusto įtaka buvo Saksonijos kultūriniam vystymuisi.

Jam valdant, Saksonija, iš dalies Lenkijos ir Lietuvos pinigais, išaugo kultūriškai, pralenkė Hohencolernų valdomą Prūsiją ir Brandenburgą. Jo įsakymu 1710 m. Meisene įsteigta porceliano manufaktūra. 1722 m. pradėjo meno kūrinių kolekcijų kūrimą ir plėtimą, taip pat Saksonijos kelių topografinius matavimus. Tuo metu įsteigtos pirmosios pašto stotys.

1695–1696 m. dalyvavo imperatoriaus kampanijoje prieš Turkiją.

1696 m. mirus Jonui Sobieskiui prasidėjo ilgas ir audringas tarpuvaldis. Tai tebuvo senesnių kovų tęsinys. Dėl politinės įtakos Lenkijoje ir Lietuvoje varžėsi Burbonai (prancūzai) ir Habsburgai (austrai). Abi dinastijos norėjo į Abiejų Tautų Respublikos sostą pasodinti savo kandidatą, o Jono Sobieskio sūnų mažai kas palaikė. Burbonai protegavo savo giminės atstovą Pranciškų Liudviką de Konti (François-Louis de Conti). rusai buvo prieš šią kandidatūrą, nes prancūzai palaikė ryšius su rusų priešais turkais. Austrai palaikė netikėtai atsiradusią Frydricho Augusto kandidatūrą. Siekdamas sosto, protestantas Frydrychas Augustas priėmė katalikybę, tačiau tai padarė slapta, kad esant reikalui galėtų išsiginti. Į Lenkiją Augustas atvyko su didesniais pinigais nei Konti ir atsivedė savo kariuomenę. Elekciniame seime 1697 m. birželio 27 d. Augustas buvo išrinktas karaliumi. Liepos 27 d. prisiekė pacta conventa. Apsigaubęs karūnavimo mantija, rugsėjo 15 d. jis buvo karūnuotas. Tuo metu į Dancigą (Gdanską) su nedidele kariuomene atplaukęs Konti pavėlavo ir nieko nelaimėjo.

Tapęs karaliumi Augustas II stengėsi Abiejų Tautų Respublikoje įvesti absoliutizmą kaip ir Saksonijoje, nelabai paisydamas pasirenkamų priemonių: naudojosi didikų vaidais ir karais, mėgino praplėsti savo valdas užkariavimais, net užleisdamas už paramą valdomųjų žemių dalį kaimyninėms valstybėms.

Valdymo pradžioje atrodė, kad Augustui II įgyvendinti absoliutizmą gali pavykti. Gana nesunkiai atsiėmęs kai kurias Lenkijos žemes iš turkų (pagal 1699 m. Karlovicų taiką Lenkija susigrąžino Podolę ir Podolės Kameneco tvirtovę), Augustas II sustiprino savo pozicijas valstybėje. Jis ėmė planuoti užkariavimus Padunojėje (Moldavija ir Valakija), Konstantinopolio užėmimą. Praplėtęs valdas prie Dunojaus tikėjosi iš jų išplėsti prekybą Juodojoje jūroje, tačiau pietuose didelių laimėjimų pasiekti jam nepasisekė.

Nepavykus įgyvendinti planų pietuose Augustas II ėmėsi antros didžiosios iniciatyvos – Saksonijos ir Rusijos pajėgomis jis tikėjosi iš Švedijos atimti Livoniją. Pasirėmęs Lietuvos didikais ir bajorais, kuriems įgriso nesiliaujančios vidaus kovos, siekė įvesti neribotą valdžią. Livonijos užėmimui įgyvendinti tikėjosi sulaukti Prūsijos ir Rusijos pagalbos, tuo tikslu pradėjo ilgai užsitęsusį Didįjį Šiaurės karą (1700–1721). Tapęs absoliučiu valdovu ruošėsi palikti sostą savo sūnui.

Norint nugalėti švedus ir iš jų atimti žemes prie Baltijos jūros, Augustui reikėjo susitarti su rusais, suinteresuotais priega prie Baltijos jūros, prūsais ir danais. Su danais Augustas atskirai susitarė 1698 m. kovo 24 d. 1698 m. rugpjūčio 9 d. Augustas II slapta susitiko su Petru I ir susitarė dėl būsimo karo su Švedija ir Livonijos ateities. Tais pačiais metais susitikęs su Brandenburgo kurfiurstu Frydrichu III, kad nesikištų į karą, pripažino Prūsijai karaliaus titulą (Frydrichas III vainikavosi karaliumi Frydrichu I) ir išsižadėjo savo kaip siuzereno teisių, taip pat leido jam už 150 tūkst. talerių užimti Elbingą Lenkijoje.

Tuo pačiu metu primas kardinolas Radziejovskis (Radziejowski) už didelį iš rusų gautą atlyginimą apsiėmė padėti sukelti karą, gauti Seimo leidimą atstatyti Šventosios uostą. Uostą atstatyti turėjo Saksonijos kariuomenė, kuri iš ten turėjo patraukti per Kuršą į Rygą. Primui tokio sutikimo gauti nepavyko, 1699 m. Seimas pareikalavo iš karaliaus išvesti savo kariuomenę.

Livonija (dešinioji Dauguvos pusė) ir Estija nuo 1629 m. priklausė Švedijai, kurios vyriausybė XVII a. pabaigoje pradėjo kovą su įsigalėjusiais bajorais-dvarininkais. Norėdama pataisyti iždo reikalus vyriausybė ėmė tikrinti, kas iš bajorų ir kokiu pagrindu valdo iždo dvarus, o neteisėtais valdomus atiminėjo. Šią vadinamąją „dvarų redukciją“ pradėjo Karolis XI (1655–1697 m.), o jam mirus bajorai tikėjosi, kad jo sūnus Karolis XII (1682–1718 m.) šią veiklą sustabdys. Tačiau redukcija buvo tęsiama, taip pat ir dvaruose Livonijoje, kurios vokiečių kilmės dvarininkai ėmė kurti planus, kaip atsikratyti švedų valdžios ir pasiduoti Abiejų Tautų Respublikai, kurioje valdė bajorai ir didikai, valdovas buvo vokietis. Livonijos vokiečiai tikėjosi, kad jų kraštas nebus įjungtas į Abiejų Tautų Respubliką, tačiau jie valdovu galės paskelbti Augustą II. Tokį planą Livonijos dvarininkų vadovas Johanas Reinholdas fon Patkulis (Johann Reinhold von Patkul) 1699 m. rugpjūčio 24 d. slaptose derybose tarėsi su Augustu II, jam siūlydamas pulti švedus ir užimti Livoniją bei Estiją.

XVII a. Lietuvoje turtais ir politine įtaka iškilo Sapiegų giminė, su kurios įtaka visomis priemonėmis kovojo kiti didikai – Oginskiai, Radvilos ir kt. Augustas II buvo nusistatęs prieš Sapiegas, kaip kad jie buvo nusistatę prieš jo išrinkimą karaliumi. Augustas II siekė nugalėti Sapiegas: nesikišo į vidaus kovas, karo žygius ir dvarų plėšimus, tikėdamasis, kad bekovojančios pusės išvargs ir kreipsis į jį pagalbos bei atsiduos jo valdžiai. 1700 m. lapkričio 18 d. mūšyje prie Valkininkų Sapiegų kariuomenė buvo sumušta, Sapiegų dvarai plėšiami ir niokojami. Lietuvos bajorų tarpusavio kovos suteikė Augustui II pretekstą atsiųsti Saksonijos kariuomenę, kuri savo ruožtu niokojo kraštą. Dalis Valkininkų mūšį laimėjusių bajorų ir didikų kreipėsi į Augustą II, prašydami juos apginti nuo vidaus priešų. Už tai žadėjo Lietuvos vardu perleisti visas teises ir laisves, sutikti su paveldimąja monarchija, karalių rinkimų ir liberum veto panaikinimu, ragino atskirti Lietuvą nuo Lenkijos.

Nepaisydamas bajorijos priešiško nusistatymo ir reikalavimų iš Lietuvos išvesti saksų kariuomenę, Augustas II 1700 m. pasiuntė Lietuvoje buvusią saksų kariuomenę į Kuršą, užėmė Diunamiundę (Daugagryvą) ir pradėjo Rygos apsiaustį.

Karolis XII greitai nugalėjo danus ir 1700 m. rugpjūčio 8 d. sudarė su jais taiką. 1700 m. lapkričio 20 d. Karolio XII kariuomenė ties Narva sumušė rusų kariuomenę.

Rygos apsiaustis buvo atremta. Karolis XII pamažu išstūmė Augusto II kariuomenę iš Livonijos, Kuršo, 1702 m. pradžioje įžengė į Lietuvą, su kuria oficialiai karas dar nevyko. Į lietuvių reiškiamus protestus Karolis XII atsakydavo, kad jis vejasi savo priešą Augustą II, kurio vietoje Lietuva ir Lenkija teišsirenkanti geresnį karalių. Dalis Lietuvos bajorų su Sapiegomis palaikė švedus. Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega ir jo šalininkai pasidavė Karolio XII globai ir laukė Augusto II detronizacijos. Švedai judėjo į krašto gilumą, naikindami ir plėšdami, ypač nesigailėdami priešų dvarų. Vėl atsinaujino bajorų vidaus karas.

Užsiėmęs kovomis tolimojoje Livonijoje bei laikydamasis ankstesnių susitarimų Augustas II nereagavo, kai 1701 m. Brandenburgas-Prūsija pasiskelbė Prūsijos karalyste, kurio karaliumi tapo ligtolinis Brandenburgo elektorius Frydrichas III.

Po kruvinų mūšių virtinės švedai sumušė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę ir užėmė didelę valstybės dalį. 1702 m. liepos 19 d. švedai nugalėjo lenkus ir saksus Klišovo mūšyje, o 1703 m. gegužės 2 d. Pultusko mūšyje. Iki 1702 m. rugsėjo švedai užėmė visą Vidurio Lenkiją su Varšuva, Poznane ir Krokuva. 1703 m. Augustas II sušaukė seimą Liubline, kur susidūrė su stipria bajorijos opozicija.

Nepatenkinti Augusto II veiksmais jo priešininkai sudarė konfederaciją Varšuvoje ir 1704 m. pradžioje paskelbė apie Augusto II detronizaciją – pašalinimą iš sosto. Vietoje Augusto II švedų šalininkai siūlė patį Karolį XII, kuris turėjęs panaikinti baudžiavą bei įvykdyti reformų, bet Seimas jo kandidatūrą atmetė.

Pats Augustas II nesiruošė susitaikyti su detronizacija. 1704 m. gegužę jis sušaukė savo šalininkų Sandomiero konfederaciją, o Narvoje Abiejų Tautų Respublikos vardu sudarė su Rusija sąjungą prieš Švediją. Nuo to momento Abiejų Tautų Respublika formaliai įstojo į karą prieš Švediją.

1704 m. liepos 12 d. karaliumi išrinktas Karolio XII palaikomas Stanislovas Leščinskis, kuris 1705 m. buvo vainikuotas Varšuvoje. Šalyje kilo vidaus karas tarp Augusto II ir Stanislovo Leščinskio šalininkų. Augusto II šalininkams pavyko atkovoti Varšuvą, tačiau jau po kelių mėnesių Augustas II pasitraukė į Saksoniją.

Su Stanislovo Leščinskio Abiejų Tautų Respublika 1705 m. rugsėjo 28 d. Švedija sudarė sutartį, pagal kurią ji politiškai atiduodama Švedijos įtakai, prekyba iš Lietuvos turinti vykti per Rygos uostą, taip pat ir tranzitas į Rusiją. Visi kiti uostai turėjo būti užpilti, įskaitant ir vienintelį Lietuvos uostą – Šventąją. 1705 m. Augustas II bandė grįžti į Lenkiją, tačiau jo pajėgos 1706 m. buvo sumuštos.

Karoliui XII išžygiavus į Saksoniją, Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo rusai, kuriuos Karolis grįžęs vėl išvijo. Saksonijoje Karolis XII nugalėjo Augustą II ir su juo 1706 m. sudarė Altranšteto (Altranstädt) taiką, kuria Augustas II išsižadėjo Abiejų Tautų Respublikos sosto. Abdikavęs, Augustas II dalyvavo Ispanijos įpėdinystės kare (1701–1715).

Susidorojęs su Saksonija, 1708 m. Karolis XII pasuko į Rusiją, kurią tikėjosi galutinai nugalėti. Sunkioje padėtyje atsidūręs Petras I ieškojo būdų susitaikyti su švedais, ieškojo tarpininkų, mėgino prie švedų prieiti per prancūzus, danus, prūsus ir net popiežių. Galų gale jam 1709 m. liepos 8 d. pavyko sumušti bado ir karo išvargintą švedų kariuomenę Poltavos mūšyje.

Augustas II grįžo į sostą. Vėl ėmėsi pastangų įvesti absoliutizmą ir net vyti čia įsigalėjusius rusus. Turkų spaudžiami rusai, bijodami, kad Augustui pavyks juos išvyti iš šalies ėmė kurstyti prieš Augustą II bajorus, organizuoti konfederacijas. Kilo naujas vidaus karas su karaliumi. Pagaliau, tarpininkaujant rusams 1716 m. tarp Augusto II ir bajorų sudaryta taika. 1717 m. „Nebylusis“ seimas, nurodžius rusams, nusprendė sumažinti kariuomenę, nes bajorai norėjo sumažinti išlaidas ir neleisti karaliui įvesti absoliutizmo. Kartu valstybė pasidarė priklausoma nuo Rusijos.

Ilgai užsitęsęs karas labai suniokojo Lietuvą. Padėtį dar pasunkino nederliaus, sausrų metai, ypač dideli šalčiai žiemą (1707–1709 m.), maras (1708–1710 m.), badas (1706–1708, 1715 m.). Atsirado daug ištuštėjusių gyvenviečių ir sodybų. Karui pasibaigus ir dvarams bandant atstatyti padėtį, pasunkėjo lažas.

Įsigalėję Livonijoje ir Estijoje rusai tikėjosi užimti ir Kuršą, ten 1710 m. nutekėjo caro sesuo. Išmirus Ketlerių dinastijai Kurše reikėjo rinkti kitą dinastiją. Augustas II norėjo naujuoju Kuršo valdovu paskirti savo pavainikį sūnų Moricą, kurį 1726 m. valdovu išrinko Kuršo bajorai. Kadangi Kuršas buvo Abiejų Tautų Respublikos lenas, 1728 m. Seimas nutarė, kad Kuršas turi tapti Abiejų Tautų Respublikos provincija, o ne likti lenu, taigi Kuršas turi būti padalintas į vaivadijas, jam turi būti karaliaus išdalintos tarnybos, o Moricas turi atsistatydinti. Tai atitiko ir rusų planus, kurie nenorėjo leisti sustiprėti Augustui II. 1727 m. Moricas iš Kuršo buvo išvytas.

Evangelikai liuteronai švedai, atėję į Lietuvą ėmėsi ginti Lietuvos evangelikų ir reformatų teises. Tuo tikslu jie 1704 m. lapkričio 18 d. išleido specialų universalą. Jiems pasitraukus Lietuvoje prasidėjo iki tol negirdėti disidentų (nekatalikų) persekiojimai: 1717 m. Seimas uždraudė statyti naujas bažnyčias, sugriauti naujai pastatytas, uždraudė disidentams užimti bet kokias vietas teismuose, administracijoje. 1724 m. Torunėje minia sugriovė jėzuitų mokyklą. Už tai lenkų teismas nusprendė nukirsdinti burmistrą ir 9 įvykio dalyvius, nors popiežiaus nuncijus tarpininkavo, siekdamas sušvelninti sprendimą. Tokia situacija vertė disidentus ieškoti paramos užsienyje. Stačiatikiais ėmėsi rūpintis Rusijos caras, kuris juos kurstė kelti maištus.

Augusto II valdymo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo Rusija. Sutartis su rusais prieš švedus Augustas II sudarinėjo 1699 m., vėliau jas tvirtino 1701 m. ir darė naujas 1703 bei 1704 m., tačiau jau 1705 m. rusų kariuomenė įžengė į Lietuvą ir ėmėsi čia šeimininkauti kaip savo valdose. Kilus Turkijos–Rusijos karui rusų kariuomenė per Lietuvą ir Lenkiją žygiavo kaip per savo teritoriją, o po pralaimėjimo prie Pruto grįžo per ją atgal, tačiau nepaisant turkų reikalavimo iš Abiejų Tautų Respublikos nepasitraukė. 1710 m. rusai užėmė Rygą ir ją pasiliko sau.

Rusijos įtaka ir šeimininkavimas sukėlė neigiamą bajorijos reakciją: 1712 m. rusų atstovas prašė Seimo pagalbos kare su Turkija, tačiau jo prašymas buvo atmestas, dėl to rusai suorganizavo Seimo darbo nutraukimą. Augustas II tikėjosi, kad bajorijos nuotaikos pasikeitė ir sumanė susitaikyti su švedais prieš rusus, tačiau Lietuvos bajorai jo nepalaikė. Lietuvos bajorai, vieni papirkti, kiti bijodami represijų, ėmė iš caro „apsaugos“ raštus.

Augustas II bandė derėtis su turkais prieš rusus, tačiau tada rusų agentai suorganizavo konfederaciją (1715 m.). Saksų kariuomenė buvo priversta išvykti, o rusų kariuomenė pasiliko ir po 1717 m. seimo, kuris patvirtino susitarimą tarp bajorų ir karaliaus ir dėl rusų įtakos vadinamas „Nebyliuoju seimu“. Tame pačiame seime nuspręsta sumažinti kariuomenę: Lenkijai nustatyta 18 000, Lietuvai 6 000 karių kariuomenė. Atsikračius saksų 1718 m. vykusiame Gardino seime iškilo reikalavimas išvyti ir rusų kariuomenę, tačiau rusų atstovas pasistengė seimą išardyti. Kai Augustas II susitarė su austrais, rusų atstovas Vasilijus Dolgorukis seime neleido sutarties ratifikuoti ir jį du kartus išardė (1720 m.).

• Lietuviškoji enciklopedija. II tomas. Kaunas: 1934. pp. 114–122.

Ž • A • R Lietuvos valdovai (1236–1795 m.) Ankstyvieji kunigaikščiai Mindaugas · Treniota · Vaišelga · Švarnas · Traidenis · Daumantas Gediminaičiai Butigeidis · Butvydas · Vytenis · Gediminas · Jaunutis · Algirdas · Jogaila · Kęstutis · Skirgaila · Vytautas · Švitrigaila · Žygimantas Kęstutaitis · Kazimieras Jogailaitis · Aleksandras · Žygimantas Senasis · Žygimantas Augustas ATR valdovai Henrikas Valua · Ona Jogailaitė · Steponas Batoras · Zigmantas Vaza · Vladislovas Vaza · Jonas Kazimieras Vaza · Mykolas Kaributas Višnioveckis · Jonas Sobieskis · Augustas II · Stanislovas Leščinskis · Augustas III · Stanislovas Augustas Poniatovskis

Ž • A • R Lenkijos monarchai Legendiniai ir pusiau legendiniai Popielas · Piastas Piastai Zemovitas · Lešekas · Zemomyslas · Meška I · Boleslovas I Narsusis · Meška II Lambertas · Bezprimas · Meška II Lambertas · Boleslovas I Užmirštasis · Kazimieras I · Boleslovas II Drąsusis · Vladislovas I Hermanas · Zbignevas · Boleslovas III Kreivaburnis Susiskaldymo laikotarpis Vladislovas II Išvytasis · Boleslovas IV Garbanius · Meška III Senasis · Kazimieras II Teisingasis · Lešekas Baltasis · Vladislovas III Lazdakojis · Vladislovas Odoničius · Meška IV Painiakojis · Konradas I · Henrikas Barzdotasis · Henrikas II · Boleslovas V Drovusis · Lešekas Juodasis · Henrikas IV Dorasis · Pšemislas II Pšemislovičiai Vaclovas II · Vaclovas III Piastai Vladislovas I Aukštos alkūnės · Kazimieras III Didysis Anžu Liudvikas I Vengras · Jadvyga Jogailaičiai Vladislovas II · Vladislovas III · Kazimieras IV · Jonas Albrechtas · Aleksandras · Zigmantas I · Žygimantas II Augustas ATR valdovai Henrikas Valua · Ona Jogailaitė · Steponas Batoras · Zigmantas Vaza · Vladislovas IV Vaza · Jonas Kazimieras Vaza · Mykolas Kaributas Višnioveckis · Jonas Sobieskis · Augustas II Stiprusis · Stanislovas Leščinskis · Augustas III Saksas · Stanislovas Augustas Poniatovskis

Ž • A • R Saksonijos kurfiurstai Rudolfas I (1298—1356) • Rudolfas II (1356—1370) • Vencelis (1370—1402) •Rudolfas III (1402—1419) • Albrechtas III (1419—1423) • Fridrichas I (1423—1428) • Fridrichas II (1428—1464) • Ernstas (1464—1486) • Fridrichas III (1486—1525) • Johanas Tvirtas (1525—1532) • Johanas-Fridrichas (1532—1547) • Maricas (1547—1553) • Augustas I (1553—1586) • Kristianas I (1586—1591) • Kristianas II (1591—1611) • Johanas-Jurgis I (1611—1656) • Johanas-Jurgis II (1656—1680) • Johanas-Jurgis III (1680—1691) • Johanas-Jurgis IV (1691—1694) • Fridrichas Augustas I Stiprusis (1694—1733) • Augustas III (1733—1763) • Fridrichas Kristianas (1763) • Fridrichas Augustas III (1763—1806)